Aidas Užkuraitis
Sunkios ligos diagnozė daugeliui žmonių tampa akimirka, kai gyvenimas tarsi sustoja. Tačiau buvusi krašto apsaugos ministrė ir psichologė Dovilė Šakalienė, prisimindama savo patirtį, atskleidė, kad tada pasirinko visai kitokį kelią.
2015 metais jai buvo diagnozuotas skydliaukės vėžys.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui D. Šakalienė apie tą gyvenimo etapą prabilo kalbėdama apie visiškai kitą temą – žmogaus gebėjimą išlikti racionaliam krizės akivaizdoje.
Jos asmeninė istorija tapo pavyzdžiu, kaip baimę galima mėginti pakeisti konkrečiais klausimais: kokia iš tiesų yra situacija, ką galiu kontroliuoti ir ką turiu daryti toliau?
Išgirdusi diagnozę pirmiausia atsigręžė į skaičius
D. Šakalienė pasakojo, kad sužinojusi apie onkologinę ligą pirmiausia stengėsi suprasti realią situaciją.
Užuot leidusi nežinomybei visiškai perimti mintis, ji pradėjo domėtis duomenimis ir statistika.
Svarbiausias klausimas buvo labai konkretus – kokios jos galimybės išgyventi sergant būtent šia vėžio forma?
Sužinojusi, kad tikimybė išgyventi yra didesnė, ji sau iškėlė kitą klausimą – ką daryti toliau?
Šis požiūris tapo jos būdu susidoroti su milžiniška nežinomybe.
Liga buvo diagnozuota dar 2015-aisiais
D. Šakalienės sveikatos problemos viešumoje aptarinėtos ir anksčiau.
Ji yra pasakojusi, kad dar iki diagnozės ilgą laiką jautė prastėjančią sveikatą. Vėliau jai buvo nustatytas metastazavęs skydliaukės vėžys.
Tuo metu D. Šakalienė taip pat kalbėjo apie didžiulį darbo krūvį ir ilgalaikį stresą.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vien stresas nelaikomas įrodytu tiesioginiu vėžio sukėlėju. Onkologinių ligų atsiradimas gali būti susijęs su daugeliu biologinių, genetinių ir aplinkos veiksnių.
Šiandien pati D. Šakalienė savo ankstesnę patirtį prisimena pirmiausia kaip atsparumo pamoką.
Apie asmeninį išbandymą prabilo kalbėdama apie baimę
Šį kartą D. Šakalienė savo ligos istoriją prisiminė laidoje „Dingstam“, kurioje kartu su Lietuvos kariuomenės atsargos majoru Dariumi Antanaičiu kalbėjo apie visuomenės nerimą, geopolitines grėsmes ir dezinformacijos poveikį.
Pokalbio metu buvo svarstoma, kaip žmogui reaguoti į krizę ir kaip atskirti realią grėsmę nuo baimės, kurią dar labiau sustiprina nuolatinis neigiamos informacijos srautas.
Būtent tada D. Šakalienė pateikė savo ligos pavyzdį.
Jos mintis buvo paprasta: krizės akivaizdoje žmogui svarbu ne apsimesti, kad pavojaus nėra, o kuo tiksliau suprasti situaciją.
Vienas klausimas gali pakeisti visą požiūrį
Nežinomybė dažnai gąsdina labiau nei konkretūs faktai.
Kol žmogus nežino, kas vyksta, mintyse gali atsirasti patys blogiausi scenarijai.
D. Šakalienės pasakojime atsiskleidžia kitoks modelis.
Pirmiausia – informacija.
Tada – realios rizikos įvertinimas.
Po to – konkretus veiksmų planas.
Ji pasakojo savo situaciją padalijusi į krizės ir pokrizinį laikotarpius. Kitaip tariant, svarbu buvo galvoti ne tik apie tai, kaip išgyventi sunkiausią etapą, bet ir apie gyvenimą po jo.
Asmeninę patirtį susiejo su tuo, ką šiandien jaučia visuomenė
D. Šakalienė šį principą pritaikė ir kalbėdama apie Lietuvos saugumą.
Pastaruoju metu visuomenę pasiekia daug informacijos apie karą Ukrainoje, dronų incidentus, hibridines grėsmes ir Rusijos veiksmus.
Tai natūraliai gali kelti nerimą.
Tačiau D. Šakalienės pozicija – panika nepadeda priimti geresnių sprendimų.
Jos teigimu, reikėtų vertinti faktus, realius pajėgumus ir pasirengimą, o ne kiekvieną nerimą keliančią žinią automatiškai laikyti ženklu, kad blogiausias scenarijus neišvengiamas.
Ji taip pat pabrėžė, kad šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog karas Lietuvoje yra neišvengiamas.
Prabilo ir apie savo šeimos istoriją
D. Šakalienės požiūriui į krizes įtakos turi ne tik jos pačios liga.
Ji prisiminė ir savo senelio gyvenimo istoriją.
Pasak jos, senelis išgyveno du karus, kalėjimą ir tremtį, o galiausiai sulaukė nepriklausomos Lietuvos.
Šią šeimos patirtį D. Šakalienė vertina kaip priminimą, kad net labai sunkūs gyvenimo etapai nebūtinai yra istorijos pabaiga.
Žmogus gali patirti krizę, ją išgyventi ir vėliau tęsti gyvenimą.
Baimės neigti nereikia
Dar viena svarbi jos mintis – psichologinis atsparumas nereiškia, kad žmogus nieko nebijo.
Baimė yra normali reakcija į grėsmę.
Problema prasideda tuomet, kai ji visiškai perima žmogaus sprendimus.
Todėl D. Šakalienė akcentuoja struktūrą ir pasirengimą – suprasti, kas vyksta, atskirti faktus nuo gandų ir žinoti, kokių veiksmų galima imtis.
Būtent taip ji pati, pasakodama apie savo ligos diagnozę, mėgino elgtis vienu sudėtingiausių gyvenimo momentų.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui į tą akimirką žvelgia kitaip
2015-aisiais išgirsta diagnozė D. Šakalienei tapo labai asmenišku išbandymu.
Šiandien ji tą patirtį naudoja kalbėdama apie kur kas platesnį dalyką – kaip žmogus reaguoja, kai jo gyvenime atsiranda didžiulė nežinomybė.
Jos istorijoje nėra pažado, kad optimizmas išspręs visas problemas.
Tačiau yra kita mintis: net išgirdus labai sunkią žinią galima ieškoti to, ką vis dar gali kontroliuoti.
D. Šakalienė būtent nuo to ir pradėjo – nuo faktų, realių galimybių ir klausimo, kuris po pirmojo šoko tapo svarbiausias:
kas toliau?
