Mirė žmogus, kurio vaikystę atėmė karas: į Lietuvą Olafas pateko būdamas visiškai vienas

Jo vaikystė turėjo būti visai kitokia. Namai, šeima, mokykla ir gyvenimas gimtajame krašte. Tačiau karas viską pakeitė taip, kad dar būdamas vaikas Olafas Pasenau liko be įprasto gyvenimo, be saugumo ir galiausiai – toli nuo savo gimtinės.

Rugsėjį Lietuvą pasiekė liūdna žinia – eidamas 92-uosius metus mirė vienas žinomiausių mūsų šalyje prieglobstį radusių vadinamųjų „vilko vaikų“, vokiečių bendrijos „Edelweiss–Wolfskinder“ pirmininkas Olafas Pasenau.

Jo gyvenimo istorijoje telpa beveik visas dramatiškas XX amžiaus Europos likimas: Rytų Prūsija, karas, šeimos praradimas, pokario badas, vienišo vaiko klajonės ir visiškai atsitiktinai gyvenimo namais tapusi Lietuva.

Po daugelio dešimtmečių O. Pasenau tapo vienu žmonių, padėjusių prabilti apie ilgą laiką nuošalyje likusią „vilko vaikų“ istoriją.

Gimė Rytų Prūsijoje, tačiau vaikystę suardė karas

Olafas Pasenau gimė 1934 metų spalio 16 dieną Alenšteine, tuometinėje Rytų Prūsijoje, Bruno ir Marthos Pasenau šeimoje.

Šeimoje augo ir vyresnė jo sesuo Ingeborg.

Olafo tėvas buvo karininkas, o motina rūpinosi namais. Vėliau šeima persikėlė į Karaliaučių – tuometinį Kionigsbergą.

Tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui iki tol pažįstamas pasaulis subyrėjo.

Rytų Prūsijai atsidūrus karo ir sovietinės okupacijos sūkuryje, tūkstančiai civilių liko be namų, maisto ir artimųjų. Pokario metais kraštą apėmė badas ir ligos.

Ypač pažeidžiami buvo vaikai.

Dalis jų liko visiškai vieni.

Būdamas vaikas liko be motinos

1946 metais nuo bado mirė Olafo motina Martha.

Pačiam berniukui tuo metu buvo vos vienuolika metų.

Vėliau prisimindamas šį gyvenimo laikotarpį jis kalbėjo ne tik apie prarastus namus, bet ir apie suvokimą, kad ankstesnis gyvenimas niekada nebegrįš.

Po motinos mirties berniukui teko galvoti apie vieną dalyką – kaip išgyventi.

Kurį laiką jam padėjo sutikti žmonės. Geležinkelio darbuotojai jį buvo pasiėmę kartu į Baltarusiją, tačiau maždaug po trijų mėnesių Olafas grįžo į Karaliaučių.

Ten jo jau niekas nelaukė.

Dar vaikas jis glaudėsi sugriauto miesto aplinkoje ir ieškojo būdų išgyventi.

Viena kelionė galiausiai atvedė į Lietuvą

1947 metų pavasarį įvyko lemtingas posūkis.

Olafas pateko į traukinį, tačiau kelionės metu iš jo iššoko.

Aplinkui buvo svetima šalis, kurios kalbos jis nesuprato.

Tai buvo Lietuva.

Berniukas atsidūrė Vilkaviškio apylinkėse.

Jam buvo dvylika.

Toliau prasidėjo kelionė per svetimus namus ir nepažįstamus žmones. Vieni duodavo vaikui maisto, kiti jį išvarydavo.

Galiausiai jo gyvenime atsirado šeima, kuri suteikė tai, ko tuo metu jam labiausiai reikėjo – vietą, kurioje galėjo pasilikti.

Lietuvių šeima suteikė prieglobstį

Ilgesniam laikui Olafą priglaudė Paplauskų šeima, gyvenusi Mačiūnų kaime dabartiniame Prienų rajone.

Lietuva pamažu tapo jo naujaisiais namais.

Tačiau pradžia nebuvo lengva.

Jis nemokėjo lietuviškai, nebuvo lankęs lietuviškos mokyklos ir turėjo pats prisitaikyti prie visiškai naujo gyvenimo.

Per ketverius metus Olafas išmoko kalbėti lietuviškai, o maždaug per šešerius – skaityti ir rašyti.

Mokytis jam teko gyvenant visai kitokį gyvenimą nei daugumai jo amžiaus vaikų.

Dirbti pradėjo labai jaunas

1950 metais O. Pasenau pradėjo dirbti Ežerėlio durpyne dabartiniame Kauno rajone.

Vėliau dirbo miške, Prienų plytinėje, o 1956 metais įgijo traktorininko-kombainininko specialybę.

Dar vėliau net du dešimtmečius dirbo Prienų autotransporto įmonėje.

Tačiau jo gyvenime liko dar viena neįprasta detalė.

1956 metais Olafui pavyko gauti dokumentus svetimu – Jono Balsio – vardu ir pavarde.

Tokie tapatybės pokyčiai nebuvo neįprasti tarp į Lietuvą patekusių Rytų Prūsijos vaikų. Norėdami išgyventi sovietinėje sistemoje, kai kurie jų gavo lietuviškus vardus ir dokumentus, o tikroji kilmė ilgus metus liko beveik nežinoma.

Kas buvo vadinamieji „vilko vaikai“?

O. Pasenau istorija buvo išskirtinė, tačiau jis nebuvo vienintelis.

Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje likę našlaičiai ir be šeimų atsidūrę vokiečių vaikai ieškodami maisto bei saugumo traukė į Lietuvą.

Jie keliaudavo pėsčiomis arba traukiniais ir belsdavosi į Lietuvos gyventojų duris.

Vieni Lietuvoje pabūdavo trumpai ir grįždavo, kiti pasilikdavo visam gyvenimui.

Kai kuriems teko keisti vardus, slėpti vokišką kilmę ir iš naujo kurti savo tapatybę.

Vėliau šie žmonės pradėti vadinti „vilko vaikais“ – vokiškai „Wolfskinder“.

Tai viena skaudžiausių ir ilgą laiką mažai aptartų Antrojo pasaulinio karo bei pokario istorijų.

Tikroji istorija pradėjo grįžti kartu su Lietuvos nepriklausomybe

Dešimtmečius apie tokių vaikų likimus garsiai beveik nekalbėta.

Padėtis pasikeitė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

1991 metais Lietuvoje gyvenę buvę Rytų Prūsijos vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“, vėliau pavadintą „Edelweiss–Wolfskinder“.

Pirmasis jos susirinkimas įvyko 1991 metų rugsėjo 14 dieną Klaipėdoje.

Bendrijos pirmininku buvo išrinktas būtent Olafas Pasenau.

Tuo metu organizacijoje buvo užregistruoti 58 žmonės, vaikystėje patyrę „vilko vaikų“ likimą.

Prasidėjo artimųjų paieškos, buvo renkami atsiminimai, kreipiamasi į Lietuvos ir Vokietijos žiniasklaidą.

Pamažu į viešumą ėmė grįžti istorijos, apie kurias daugelis žmonių tylėjo beveik pusę amžiaus.

Vieniems pavyko susigrąžinti net savo tikrąjį vardą

Atkūrus nepriklausomybę dalis „vilko vaikų“ išvyko gyventi į Vokietiją.

Kai kuriems pavyko atkurti dokumentus, susigrąžinti tikruosius vardus, gimimo metus ir Vokietijos pilietybę.

Kiti liko Lietuvoje – šalyje, kuri kadaise jiems tapo atsitiktiniu prieglobsčiu, o vėliau tikraisiais namais.

O. Pasenau tapo vienu svarbiausių žmonių, saugojusių šios bendruomenės atmintį.

Jo liudijimas buvo svarbus ne vien kaip asmeninė vieno žmogaus istorija.

Per ją atsiskleidė visos kartos likimas.

Jo istorija atgis ir kine

O. Pasenau gyvenimo istorija neliks tik archyvuose.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras skelbia, kad dramatiški „vilko vaikų“ istorijos puslapiai bus pasakojami vaidybiniame filme „Vilko vaikai“.

Tai istorija apie žmones, kurie vaikystėje neteko beveik visko, tačiau sugebėjo pradėti gyvenimą iš naujo.

Olafo Pasenau atveju tas naujas gyvenimas prasidėjo visiškai netikėtoje vietoje.

Dvylikametis berniukas iš Rytų Prūsijos išlipo į svetimą kraštą nemokėdamas jo kalbos ir nežinodamas, kas jo laukia.

Po daugelio metų būtent Lietuvoje jis tapo žmogumi, padėjusiu išsaugoti kitų tokio pat likimo vaikų istorijas.

Olafas Pasenau mirė eidamas 92-uosius metus. Tačiau kartu su juo neišnyksta istorija, kurią jis visą gyvenimą nešėsi – apie vaikystę, kurią nutraukė karas, ir Lietuvą, kuri visiškai vienam likusiam berniukui galiausiai tapo namais.

---