Tomas L.
Kai telšiškei Vaidai Motuzaitei gydytojai nustatė ketvirtos stadijos krūties vėžį su metastazėmis, moteris jau nebegalėjo vaikščioti, valgyti, kalbėti, o medikai svarstė, ar ji apskritai išgyvens. Tačiau šiandien 40-metė moteris vis dar kovoja – lanko mankštas, jogą, tęsia gydymą ir sako, kad sunkiausiomis akimirkomis ją gelbėja trys dalykai: tikėjimas Dievu, dukros palaikymas ir nepalaužiamas noras gyventi.
„Aš labai norėjau gyventi. Net tada, kai atrodė, kad mano kūnas jau nebeklauso, kažkur viduje vis tiek buvo stiprus noras kovoti“, – sako Vaida.
Pirmieji ligos simptomai
Moteris pasakoja, kad pirmieji negalavimai atsirado gerokai anksčiau, nei buvo nustatyta diagnozė. Ją nuolat vargino silpnumas, energijos stoka, drebėdavo kūnas, buvo sunku net lipti laiptais ar sportuoti.
„Būdavo momentų, kai jausdavausi taip silpnai, kad atrodydavo, jog tuoj iškrisiu iš kojų. Bet apie vėžį net nepagalvojau. Tuo metu turėjau problemų dėl anemijos, todėl visus simptomus nurašiau būtent jai“, – prisimena Vaida.
Anot jos, ilgą laiką atrodė, kad organizmas tiesiog neatsigauna po įvairių sveikatos problemų, todėl rimtesnių įtarimų nekilo ir minties apie tai, kad gali sirgti vėžiu, nė nebuvo.
Tačiau po sukrėtimų asmeniniame gyvenime Vaida ryškiai prisimena momentą, kai kūnu nubėgo jausmas, tarsi viduje iš kaklo būtų staiga nukritęs gumulas:
„Net nemoku apsakyti, bet atrodė, kad iš gerklės į apačią išėjo gumulas, girdėjau stiprų garsą, tokį „tekšt“. Nemoku pasakyti, kas per garsas – toks, tarsi būtų du baldai susidaužę. Pirmą kartą girdėjau tokį garsą ir man taip silpna pasidarė, atsirado toks stiprus skausmas, taip pradėjau dusti…“
Atsigavus po šios neraminančios patirties, nespėjus praeiti nė dviem mėnesiams, po maudynių duše moteris pastebėjo, kad viena krūtis tapo akivaizdžiai didesnė, atsirado skausmai. Laikui bėgant pakitimai atsirado abiejose krūtyse, atsirado guzeliai – dabar ji supranta, kad vėžys jau plito po organizmą, nors to dar nežinojo.
„Pas gydytojus nuėjau, kai tą krūtinę pamačiau išsigandusi, ir guziukai iššoko ant kaklo, limfmazgius pradėjo labai skaudėti kažko pažastyse. Atrodė, kad mane perpūtė, galvojau, kas čia vyksta, nieko nebesuprantu… Pirmą kartą toks skausmas gyvenime buvo.
Nuėjau pas gydytoją, pasakiau, kad kažkas negerai, nesuprantu, ar kaklą perpūtė, ar kas čia, kad krūtinė išdidėjo“, – pasakoja ji.
Vėžys sparčiai plito, nors to niekas nežinojo
Apžiūrėję gydytojai paskyrė echoskopiją, kurios metu pastebėta, kad stipriai padidėję limfmazgiai, tačiau niekas neįtarė ir aiškiai nepasakė, kad tai gali būti vėžys. Po šių tyrimų sekė ilgas laukimo, siuntimų ir vizitų pas įvairius specialistus laikotarpis, o būklė tuo metu sparčiai blogėjo.
„Jau sausio pabaigoje nebegalėjau normaliai vaikščioti. Vėžys buvo išplitęs į kaulus, smegenis ir kitus organus. Praktiškai pusantro mėnesio išgulėjau lovoje – aš nebepavaikščiojau, nebepašnekėjau, nebevalgiau, vos po vieną šaukštelį per prievartą bevalgydavau, o gydytojai išrašė tik stiprius vaistus nuo skausmo“, – prisimena ji.
Šiandien, žvelgdama atgal, telšiškė šį laikotarpį vadina išgyventu pragaru – noras gyventi buvo be galo stiprus, tačiau Klaipėdos medikams neaptikus ligos ir netaikant gydymo, kūną apleido visos jėgos.
Lemiamu lūžiu Vaida vadina patekimą pas Kauno klinikų onkologę. Iki tol, kai lankėsi pas gydytojus uostamiestyje, pasak jos, buvo daug nežinomybės ir kiekviename žingsnyje lydėjo jausmas, kad jos akivaizdžiai sudėtinga būklė nesulaukia reikiamo dėmesio.
„Kai mane į kabinetą atvežė vežimėliu, gydytoja iš karto suprato situacijos rimtumą ir net nemoku nupasakoti, kokia buvo jos reakcija…
Pas ją aš kaip pas Dievą pabuvau. Ji vis kartojo: „Kas ten per parazitai, kodėl nieks tavęs negydė, kodėl nieko nedarė?“, nes aš jau nebebuvau panaši į žmogų, jau beveik visą mėnesį nebevalgiau…
Kai gydytoja taip juos iškeikė, tada supratau, kad niekas dėl manęs net piršto nepajudino, paliko tiesiog merdėti. Ačiū Dievui, kad sumąstėm vykti į Kauną, nes gydytoja darė viską, kad mane išgelbėtų“, – sunkiai tvardydama ašaras sako moteris.
Prisimenant šį vizitą, gerklėje stoja gumulas – gydytojai Vaida liks dėkinga visą gyvenimą, kad išgirdo jos pagalbos šauksmą, nors pati net nebeprašnekėjo ir nebegalėjo daryti nieko, kas anksčiau atrodė įprasta ir savaime suprantama.
Gydytoja greitai suorganizavo tyrimus, tarėsi su kitais specialistais ir skubiai ieškojo išeičių, kaip padėti. Po papildomų specialistų konsultacijų buvo nuspręsta taikyti agresyvų gydymą – spindulinę ir biologinę terapiją, kuri tęsiama iki šiol, bei chemoterapiją, kurios paskutiniojo kurso teko atsisakyti dėl suprastėjusios būklės.
„Man atvirai pasakė, kad negali garantuoti, jog atlaikysiu gydymą ir išgyvensiu. Tai buvo rizika, tačiau vis tiek nuspręsta rizikuoti ir bandyti gydyti“, – prisimena Vaida.
„Bijojau net užmigti, nes galvojau, kad mirsiu“
Viena vertus, patekusi pas gydytojus Kaune ji sako pirmą kartą per pusantro mėnesio pajutusi, kad kažkam rūpi, kad pagaliau atsirado naujos galimybės ir gydymas. Tačiau po pirmųjų gydymo kursų prasidėjo naujas sudėtingas etapas.
„Dvi savaites praktiškai nemiegojau. Miegodavau po valandą ar dvi. Gulėdavau apsiklojusi keliomis antklodėmis, apsirengusi šiltais rūbais, visas kūnas drebėjo, mano viduje vyko didžiulė kova. Bijojau net užmigti, nes galvojau, kad mirsiu“, – su ašaromis akyse pasakoja pašnekovė.
Būtent tada ypač sustiprėjo jos tikėjimas. Jis tapo ramsčiu sunkiausiomis akimirkomis, kai atrodė, kad viltis gęsta: „Visą laiką meldžiausi. Tiesiog prašiau Dievo padėti. Tuo metu tikėjimas buvo vienas iš dalykų, kuris neleido pasiduoti.“
Praėjus kiek laiko Vaida pajuto pirmuosius pagerėjimo ženklus, tačiau organizmas buvo smarkiai nusilpęs ir ligos padariniai paliko savo pėdsakus. „Negalėjau nei normaliai vaikščioti, nei rankų pakelti… Reikėjo visko mokytis iš naujo“, – graudindamasi prataria V. Motuzaitė.
Didžiuliu vilties švyturiu ir pagalba šiame kelyje Vaidai buvo jos dukra. Moteris pripažįsta, kad buvo ir tokių momentų, kai abi apsikabinusios verkdavo iš visos širdies, bet dukra visada stengėsi išlikti stipri dėl brangiausio žmogaus, skatinti, padėti kuo tik gali.
Turbūt neužtektų ir visų pasaulyje egzistuojančių žodžių, kuriais būtų įmanoma išreikšti dėkingumą dukrai – jos palaikymas, buvimas kartu ir šviesiausiomis, ir sunkiausiomis akimirkomis Vaidai yra neįkainojama dovana.
„Ji buvo šalia nuo pirmos dienos. Kai pradėjau stotis ant kojų, eidavo kartu. Sakydavo: „Einam, mama, mokomės iš naujo.“ Nebuvo gailesčio, buvo palaikymas ir tikėjimas, kad man pavyks“, – jautriai kalba Vaida.
Aštuoni mėnesiai – tiek moteris atkakliai dirbo tam, kad vėl galėtų pradėti judėti. Buvo momentų, kai teko eiti per ašaras ir neviltį, viską daryti klykiant iš skausmo, bet net tokiomis akimirkomis Vaida nepasidavė, kaskart sau kartojo, kad turi stiprėti ir grįžti į save, nes labiau už viską norėjo gyventi.
Kova su liga tęsiasi kasdien
Vaida atvirai ir neslėpdama sako, kad gydymas paliko savo pėdsaką. Po gydymo chemoterapija ir biologine terapija išsivystė neuropatija, atsirado rankų ir kojų jautrumo sutrikimai, spindulinė terapija pažeidė tam tikras smegenų vietas – tai atsiliepia atminčiai.
Dabar ji reguliariai lanko jogą, tempimo pratimų treniruotes – tai padeda kovoti su likusiais padariniais ir nors jie, kaip sako gydytojai, turbūt liks visam gyvenimui, užsiėmimai padeda palengvinti kasdienybę.
„Jeigu nustoji judėti, iš karto pajauti skirtumą. Dabar jau žinau, kad turiu nuolat dirbti su savo kūnu“, – sako ji.
Šioje kelionėje ji ieško ir papildomų būdų, kaip sau padėti. Su medicininiu gydymu ji derina ir netradicinę mediciną – kreipėsi į žolininkus, kurie patarė, ką vartoti papildomai. Pašnekovė pripažįsta, kad buvo tų, kurie žiūrėjo skeptiškai ir sakė, kad tuo nieko nepasieks, tačiau rezultatai buvo akivaizdūs:
„Buvo laikas, kai po gydymo mano kraujas niekaip neatsistatė ir, jūs nepatikėsit, – kraujas pradėjo gerėti tiesiog stebuklingai. Net daktarė sakė: „Kaip tu taip sveiksti, kas tau, ką tokio darai?“
Buvo daug negatyvumo, sakančių, kad nepasveiksi, save numarinsi, bet aš neturėjau kito pasirinkimo – aš nebūčiau viso to ištempusi, turėjau galvoti apie save.“
Liga vis dar nėra įveikta, tačiau ją pavyko pristabdyti, šiuo metu tęsiama biologinė terapija. Nežinia, kokį kelią dar teks nueiti ir kas laukia ateityje, tačiau Vaida džiaugiasi įveikusi tai, ką dabar prisimena kaip didžiausią košmarą – net po sudėtingiausio laikotarpio kalbantis su gydytoja ji atvirai sakė: „Vaida, aš nemaniau, kad tu išgyvensi ir dar įžengsi į šį kabinetą.“
„O jeigu šiandien mane pamato žmogus, kuris nežino mano istorijos, dažnai net nepasakytų, kad sergu onkologine liga. Net gydytoja žiūri į mane kaip į stebuklą“, – šypteli V. Motuzaitė.
Vėžys atnešė svarbias gyvenimo pamokas
Sakoma, kad kai patys nemokame sustoti, sustabdo pats gyvenimas. Vaidai tuo stabdžiu tapo onkologinė liga ir su ja atėję išbandymai, privertę iš naujo pažvelgti į savo gyvenimą, santykius ir pačią save.
„Supratau, kad visą gyvenimą rūpinausi kitais labiau nei savimi. Visus gelbėdavau, visus suprasdavau, visiems atleisdavau. O savęs nemylėjau“, – atvirauja ji.
Moteris sako, kad liga tapo skaudžia, bet svarbia pamoka išmokti brėžti ribas, rūpintis savo emocine sveikata ir nebijoti prašyti pagalbos:
„Anksčiau niekada neprašydavau pagalbos. Atrodydavo, kad viską turiu pakelti pati. Ši liga mane išmokė priimti žmonių gerumą.“
Ji neslepia – paprašyti pagalbos ir ją priimti yra be galo sunku, ypač, kai ji visada buvo ta, kuri viską davė kitiems. Tačiau iki šiol dėl ligos ji vis dar negali grįžti į darbą, kad ir kaip norėtų.
„Labai norėčiau dirbti, gyventi normalų gyvenimą, bet gydytojai sako, kad tam dar ne laikas. Po biologinės terapijos jaučiu didelį nuovargį, svaigimą, nedidelius kūno skausmus, dažnai reikia ilsėtis. Vieną dienos dalį dar galiu būti aktyvi, o paskui organizmas tiesiog sustoja“, – pasakoja ji.
Tai stipriai atsiliepia finansams – mėnesį tenka išgyventi už maždaug 500 eurų siekiančias išmokas. Didelė šių pinigų dalis atitenka būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams, todėl kartais nebelieka net įprastoms kasdienėms išmokoms.
„Pavyzdžiui, žiemą vien nuomai ir komunaliniams sumoku apie 400 eurų – lieka labai nedaug. Jeigu ne dukra, kuri kiek gali padeda, nežinau, kaip būtų reikėję išgyventi“, – graudinasi telšiškė.
Papildomų lėšų reikalauja ir įvairios priemonės, kurias moteris naudoja organizmui stiprinti. Buvo laikotarpių, kai teko to atsisakyti, kas greitai atsiliepė savijautai, nes tenka skaičiuoti kiekvieną eurą ir ne visada jų užtenka viskam.
Kai visos jėgos turėtų būti skirtos kovai su liga, kasdienybė primena apie kitus rūpesčius – kaip apmokėti sąskaitas, nusipirkti maisto. Pasak Vaidos, būtent tokiais momentais kaip niekada anksčiau supranti, kiek daug reiškia šalia esantys žmonės ir jų palaikymas.
Didžiausia stiprybė – trys svarbūs dalykai
Liga padėjo pamatyti, kiek daug gerų ir neabejingų žmonių ją supa. Onkologinė liga tapo tarsi filtru, padėjusiu atsisijoti savo ratą – jame liko tik tie, kurie visa širdimi ją palaiko ir yra šalia, net kai to neprašo.
„Kai pradėjau kalbėti apie savo situaciją, supratau, kad nesu viena. Ką sutikdavau, apkabindavau ir man tai suteikdavo tam tikrą stiprybę. Daug kas mane palaiko, daug kas, pasirodo, myli mane, nors aš bijojau, kad niekam nesu reikalinga. Tam tikros situacijos tiek mane išmokino ir daug ką pamačiau, daug ką supratau“, – jautriai sako V. Motuzaitė, dėkodama už palaikymą.
Jau patyrusi, kiek daug gali susivieniję žmonės, telšiškė žino, kokius stebuklus tai padeda sukurti. O be nuostabių ją supančių žmonių, stiprybės šaltiniu ji vadina dar tris dalykus – jie yra ramstis, padedantis koncentruotis į tai, ką gali padaryti šiandien, kai ateityje daug neaiškumo.
„Mano stiprybė yra trys dalykai – Dievas, dukra ir aš pati. Aš labai noriu gyventi. Tiek daug dar noriu pamatyti, patirti ir nuveikti“, – sako ji.
O žmonėms, kurie šiandien išgyvena panašius sunkumus, Vaida siunčia paprastą, bet jai pačiai labai svarbią žinutę:
„Niekada nepasiduokit. Kalbėkit apie savo ligą, prašykit pagalbos, ieškokit palaikymo. Ir tikėkit, kad net pačią sunkiausią dieną gali ateiti šviesa.“
Norintys prisidėti finansiškai gali tai padaryti žemiau nurodytais rekvizitais:
