Tomas L.
Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų (PUPP) keturių balų kartelės įvedimas atidėtas iki 2029 metų. Švietimo ekspertai kritikuoja nuolat keičiamas taisykles ir perspėja, kad tokie sprendimai gali turėti tiesioginių pasekmių mokinių ateičiai.
Apie švietimo laukiančius iššūkius naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas ir mokytojas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narys Alius Avčininkas.
Keturių balų kartelės sprendimas atidėtas iki 2029 m.
PUPP egzaminų keturių balų kartelės sprendimas buvo atidėtas iki 2029 metų. Ar pritariate šiam sprendimui – atidėti tą kartelę? Ar tokio sprendimo reikėtų?
G. Sarafinas: Čia vėlgi sudėtinė problema. Man buvo labai įdomu stebėti, kaip po šito sprendimo reagavo skirtingos politinės partijos. Pavyzdžiui, liberalai ir konservatoriai kritikavo „socdemus“ ir aiškino: „Ką jūs veikėte dvejus su puse metų? Kodėl visiškai neparengėte šitos sistemos?“
Tada išstojo Seimo pirmininkas ir sako: „Atsiprašau, o ką jūs veikėte dvejus su puse metų? Kodėl neparengėte sistemos, kurią patys ir priėmėte?“ Matote, praėjo penkeri metai, o sistema net nebuvo pradėta normaliai vykdyti. Nebuvo apgalvota, ką daryti su tais vaikais.
Mes buvome paskaičiavę, kad pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų neišlaikytų, tai yra ketverto negautų, maždaug 4000 vaikų. Tai yra daug. Jų į gatvę neišmesi. Nebuvo sugalvota, ką jiems daryti, nes jie negauna pagrindinio išsilavinimo, tai net į profesinę mokyklą negali stoti.
Viskas buvo nesugalvota, neapspręsta. Šita valdžia bandė kažkaip gelbėtis, nustumdama į ateitį ar išvis naikindama šitą temą. Vėliau prezidentas įsikišo ir galiausiai nustūmė dar trejiems metams.
Bet irgi nėra girdėti, ką jie ketina daryti: kokia ta kartelė bus, kas bus daroma su tais vaikais, kurie jos nepasieks, ką daryti šeimoms, ką daryti profesinėms mokykloms. Tai yra tokia tarsi savieiga, bet švietime taip neturi būti. Tai yra žmonių likimai, o Lietuvoje – „patys išsispręs reikalai“. Ne, taip nebus.
Ar keturių balų kartelė yra reikalinga?
G. Sarafinas: Čia, matote, vis tiek yra apspręsta, kad į 11–12 klasę turi ateiti žmonės, kurie nori, gali mokytis, yra motyvuoti ir netrukdytų. Kas dabar vykdavo? Jeigu į 11–12 klasę ateina tie, kurie per pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą gavo vienetą ar dvejetą, tai jie trukdydavo trims ketvirtadaliams klasės.
Kad taip nebūtų, gal išeitis būtų tiems, kurie yra visiškai silpni, sudaryti kažkokią atskirą klasę, kad jie mokytųsi atskirai ir netrukdytų kitiems. Bet nebuvo ieškoma išeičių. Dabar yra tiesiog vienas bendras fabrikas, visiems bendros taisyklės.
Tai turi sugalvoti: arba tuos nemotyvuotus atskirti, arba po 10 klasės – ačiū, einate į kariuomenę, einate į profesinę mokyklą, einate dirbti, einate savęs ieškoti kitais keliais, bet netrukdote akademinių siekių turintiems jaunuoliams.
Prieš porą metų kilo skandalas dėl pridėtų 10 taškų, kai buvo 35 taškų kartelė. Dabar girdime iš švietimo ministrės, kad 25 taškų kartelė lyg ir gali nusistovėti. Ar ši kartelė, jūsų akimis, yra teisinga? Ar korektiška ją tokią laikyti?
G. Sarafinas: Tai 25 yra teisingesnė negu 35, nes tiesiog nėra taip, kad tie vaikai yra nemokšos ar kvaili. Lietuvoje yra tikrinama ne tai, ką vaikai moka, o tai, ko vaikai nemoka. Jeigu 7000 vaikų neišlaiko matematikos egzamino, tai ne juose yra problema, o egzamine.
Kiek atsimenu, maždaug 2017–2018 metais mes turėjome paskutinius normalius valstybinius brandos egzaminus. Nuo to laiko jie tik blogėja. Įsivaizduokite, mūsų valstybė tarsi kyla aukštyn, tarsi yra progresas, bet švietime mes leidžiamės žemyn, ir egzaminų kokybė leidžiasi.
Jau aštuonerius metus, tiesą sakant, turbūt neatsimenate, kad būtų praėjusi egzaminų sesija be skandalų. Amžinai kokie šeši ar septyni skandalai skirtinguose egzaminuose nuvilnija. Tai turi pasekmių tiems vaikams, vėliau mes jas matome per stojimo rezultatus.
Tai nėra taip, kad čia tiesiog netyčia kažkokia teisinė ar techninė problemytė įvyko. Nuo to priklauso jaunų žmonių likimai, o su jais žaidžiama, nes tiesiog kažkaip norima parodyti, kad mes čia kursime kažkokias ypatingas užduotis.
Pasaulyje egzaminai normaliai vyksta ir šiais laikais. Turiu omenyje net ne tolimame pasaulyje – Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Latvijoje, o mes nesugebame. Tiesiog jau tiek nusimušę esame.
Dabar žmonės net klausinėja, ką daryti, kad mes grįžtume prie to, ką turėjome. Vilniaus licėjaus vadovas Saulius Jurkevičius sako: „Brangieji, mes tai, ką turėjome, turėjome geriau negu dabar turime.“
Kaip jūs galėtumėte įvertinti tiek kalbas dėl PUPP pasiekimų patikrinimo kartelės, tiek dėl valstybinių brandos egzaminų kartelės? Kokios pozicijos laikotės abiem šiais klausimais?
A. Avčininkas: Mano požiūriu, kartelė yra būtina. Apie išimtis nekalbėsiu – gal gali būti kokių nors išimčių, bet iš tikrųjų mokiniui reikia, ir psichologai tą pabrėžia, brėžti labai aiškias ribas, parodyti, ką jis turi padaryti, kam turi įsipareigoti, kokia laukia atsakomybė.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kada tiek daug chaoso, tiek daug triukšmo ir žmonės labai lengvai paklysta, jiems reikia labai aiškių riboženklių, kad žinotų, kur eiti, ką daryti, kaip siekti tikslų, kokią pagalbą jie laiku gaus ir kokios karjeros perspektyvos jiems šviečiasi.
Iš tikrųjų ta kartelė galėtų būti ne tik 10-oje klasėje, galėtų būti ir pradinio ugdymo pakopoje ar progimnazijoje. Tos kartelės tikslas nėra išmesti mokinį. Tikslas – laiku pastebėti, ko jis nepajėgia padaryti, ir laiku ištiesti pagalbos ranką.
Manau, kad 10-oje klasėje kartelė jau turbūt yra per vėlu, bet ji iš tikrųjų būtina, kad į vidurinio ugdymo pakopą, kuri, beje, nėra privaloma, ateitų tikrai akademiškai motyvuoti mokiniai ir mes galėtume tikėtis, kad valstybės ateitis bus šviesesnė.
Tas taškų nuleidimas man yra tiesiog visuomenės mulkinimas. Tada mes matome, kiek visuomenė yra sąmoninga, kiek ji geba skaityti potekstę tarp eilučių, kiek geba nepasiduoti manipuliacijoms.
Jeigu jie džiūgauja gavę 25 taškus, tai mes jau matome, kad švietimo sistema tikrai prisideda prie valstybės intelektualinio smukimo. Man iš tikrųjų liūdesį kelia, kada klasėse mokiniai ploja, kada kiti pakalbinti irgi džiaugiasi, kad štai dabar visi išlaikys ir taip toliau.
Man atrodo, kad tai yra neišugdyto mąstymo išraiška ir nieko daugiau. Visame pasaulyje tie egzaminai tikrai yra laikomi, tik jų kultūra yra nuoseklesnė. Mūsų egzaminai keičiasi vos ne kasmet, vis atsiranda korekcijų.
Vidury egzamino užduotys yra koreguojamos, užduotys kuriamos pasitelkiant dirbtinį intelektą, vertinimo kriterijai kaitaliojami likus dviem mėnesiams iki egzamino. Tai daug visokių keistenybių yra iš tikrųjų.
Juk mes kalbame apie ilgalaikį, nuoseklų ugdymą. Bent 10 metų neturėtų keistis, kad tu galėtum žinoti ir sąmoningai kreipti vaiką, jauną žmogų, kad jis eitų tuo keliu ir žinotų, kaip egzaminas atrodys.
Kai rugsėjį pradedi nežinodamas nei kaip ugdymo programa atrodo, nei kokių dar pakitimų gali atnešti būsimas egzaminas, tai apie kokį nuoseklų ugdymą mes galime kalbėti? Tai prieštarauja visoms turbūt gairėms.
Nuosekliojo vertinimo aprašas nurodo, kaip mes turime vertinti, ką turime daryti, ir visi tarptautiniai tyrimai nurodo, kad turi būti išlaikytas nuoseklumas, kurio Lietuvoje tikrai absoliučiai nėra.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
