Aidas Užkuraitis
Vilniaus atliekų krizė vasarą atrodė kaip staiga užgriuvusi problema, privertusi skubiai ieškoti sprendimų, įtraukti valstybės institucijas ir spręsti vis didėjančių atliekų kiekių klausimą.
Tačiau dabar aiškėja, kad pirmieji pavojaus signalai buvo matomi gerokai anksčiau.
LRT Tyrimų skyriaus surinkti duomenys rodo, kad sostinės valdžia dar pavasarį žinojo apie prastėjančią atliekų rūšiavimo gamyklą valdžiusios bendrovės „Energesman“ finansinę padėtį. Vilniaus savivaldybė taip pat pripažįsta mačiusi riziką, kad vasarą gamyklos teritorijoje gali pradėti kauptis dideli šiukšlių kiekiai.
Nepaisant to, gegužę buvo priimti sprendimai, paremti viltimi, kad operatoriui pavyks išspręsti problemas.
Po kelių savaičių situacija pradėjo byrėti.
O dabar paaiškėjo dar viena nemaloni aplinkybė – dalį finansinės naštos, kurios tikėtasi išvengti, galiausiai gali tekti prisiimti pačiam Vilniaus regionui.
Problemos pradžia – dar 2025 metais
Norint suprasti dabartinę krizę, reikia grįžti į 2025 metų balandį.
Tuomet Vilniaus mechaninio ir biologinio atliekų apdorojimo gamykloje kilo didelis gaisras. Buvo smarkiai pažeistas pastatas ir rūšiavimo įranga, todėl įprastas gamyklos darbas sutriko.
Tai buvo ypač jautrus objektas.
Į šią gamyklą keliauja Vilniaus ir aplinkinių rajonų gyventojų mišrios komunalinės bei dalis kitų atliekų. Įprastai jų srautas siekia apie 550 tonų per dieną.
Todėl net nedidelis sistemos sutrikimas ilgainiui gali virsti tūkstančiais tonų nesutvarkytų atliekų.
Po gaisro problemos niekur nedingo.
Ir 2026 metų pavasarį jau buvo signalų, kad padėtis gali tapti gerokai rimtesnė.
Gegužę apie finansinius sunkumus jau buvo žinoma
Vienas svarbiausių naujojo tyrimo atskleistų faktų susijęs su gegužės mėnesiu.
Vilniaus regionas ir „Energesman“ tuomet pasirašė taikos sutartį.
Tačiau LRT Tyrimų skyriaus duomenimis, tuo metu jau buvo žinoma, kad bendrovė susiduria su finansiniais sunkumais.
Negana to, pati Vilniaus savivaldybė pripažįsta mačiusi ir kitą riziką – kad vasarą gamyklos teritorijoje gali susikaupti pernelyg dideli atliekų kiekiai.
Tai iš esmės keičia pasakojimą apie vasarą prasiveržusią krizę.
Ji nebuvo visiškai nenuspėjama.
Signalai egzistavo dar prieš atliekų kalnams tampant vieša problema.
Kodėl tuomet buvo rizikuojama?
Atsakymas slypi pasiūlyme, kuris Vilniaus regionui tuo metu atrodė finansiškai patrauklus.
„Energesman“ buvo pasiūliusi savo lėšomis atstatyti per 2025 metų gaisrą nukentėjusią gamyklos dalį.
Jeigu toks planas būtų pavykęs, Vilniaus regionui objekto atstatymas nebūtų pareikalavęs papildomų pinigų.
Būtent šis pažadas tapo labai svarbia visos istorijos dalimi.
LRT Tyrimų skyriaus surinkta informacija rodo, kad rizikos buvo matomos, tačiau tikėtasi, jog bendrovė sugebės išspręsti finansinius sunkumus ir savo lėšomis atstatyti gamyklą.
Tai buvo statymas, kuris galiausiai nepasiteisino.
Dar vienas sprendimas – 14 mln. eurų sutartis
Tą patį gegužės mėnesį „Energesman“ laimėjo ir maždaug 14 mln. eurų vertės gamyklos modernizavimo sutartį.
LRT tyrimo duomenimis, bendrovė dalį finansinių problemų planavo spręsti naudodama pagal šią sutartį gaunamus avansinius mokėjimus.
Tačiau jau birželį finansinė padėtis pradėjo sparčiai blogėti.
Ėmė augti įmonės skolos.
Kartu pradėjo didėti gamyklos teritorijoje laikomų atliekų kiekiai.
Galiausiai susidariusi situacija paveikė net suplanuotus statybos darbus – dėl sukauptų atliekų jie sustojo.
Tai buvo momentas, kai ankstesnės rizikos iš teorinių tapo visiškai realios.
Liepos 10-ąją priimtas radikalus sprendimas
Situacijai blogėjant, Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras galiausiai nusprendė nutraukti sutartinius santykius su operatoriumi.
Liepos 10 dieną dėl įvairių sutartinių pažeidimų buvo nutrauktos abi su „Energesman“ sudarytos sutartys.
Tačiau tuo krizė nesibaigė.
Prasidėjo ginčai dėl gamyklos perėmimo, laikino atliekų rūšiavimo ir to, kas galiausiai turės padengti susidariusias išlaidas.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas tuo metu viešai kaltino „Energesman“ bloginant situaciją ir ragino regiono savivaldybes kuo greičiau sudaryti sąlygas VAATC perimti gamyklos valdymą.
Padėtis tapo tokia rimta, kad į procesą įsitraukė ir Vyriausybė.
Kalbėta net apie naujo gaisro pavojų
Problema buvo ne vien finansinė ar susijusi su nemaloniais kvapais.
Didėjant atliekų kiekiui, atsirado ir saugumo rizikų.
Vasarą sostinės meras perspėjo apie padidėjusią gaisro grėsmę gamyklos teritorijoje.
Situacija buvo vertinama taip rimtai, kad objekte budėjo ugniagesiai.
Tai ypač reikšminga prisiminus, kad visa dabartinės krizės grandinė prasidėjo būtent nuo 2025 metų gaisro.
Tačiau dabar aiškėja, kad problemų gamyklos teritorijoje priežiūros institucijos buvo nustačiusios dar anksčiau, nei krizė pasiekė savo piką.
Pažeidimai buvo fiksuojami jau pernai
LRT Tyrimų skyriaus duomenimis, įvairių pažeidimų „Energesman“ valdomoje teritorijoje priežiūros institucijos buvo nustačiusios dar 2025 metais.
Tarp jų buvo ir su gaisrine sauga susijusių problemų.
Dar svarbiau tai, kad dalis jų per metus nebuvo pašalinta.
Tai papildo bendrą vaizdą: dabartinė krizė neatsirado per vieną dieną.
Buvo gaisras, sutrikusi gamyklos veikla, nustatyti pažeidimai, finansinės problemos, didėjančių atliekų kiekių rizika ir tik vėliau – vasarą viešai išryškėjusi krizė.
Dabar Vilniui gali tekti atverti piniginę
Čia atsiranda viena skaudžiausių visos istorijos dalių.
Pavasarį buvo tikimasi, kad „Energesman“ savo lėšomis atstatys per gaisrą nukentėjusį objektą ir Vilniaus regionui papildomai mokėti nereikės.
Tačiau nutraukus sutartį su operatoriumi toks scenarijus iš esmės žlugo.
Todėl gamyklos atstatymui dabar gali tekti naudoti biudžeto lėšas.
Kitaip tariant, sprendimas, kuriuo buvo tikimasi sutaupyti viešųjų pinigų, galiausiai gali reikšti priešingą rezultatą.
Kiek tiksliai tai kainuos, dar nėra galutinai aišku.
Atliekų srautai – milžiniški
Vilniaus regiono atliekų sistemos mastą gerai parodo vienas skaičius.
Į rūšiavimo gamyklą įprastai atkeliauja apie 550 tonų atliekų per parą.
Tai reiškia, kad sistema negali tiesiog sustoti kelioms savaitėms.
Atliekos kiekvieną dieną toliau surenkamos iš gyventojų, todėl būtina rasti vietą, kur jas išrūšiuoti, saugoti arba kitaip sutvarkyti.
Vasarą teko ieškoti laikinų sprendimų ir tartis su kitomis atliekų tvarkymo bendrovėmis.
Rugpjūtį Vilniaus kogeneracinei jėgainei buvo numatyta per savaitę sudeginti maždaug 2660 tonų Vilniaus regiono degių atliekų – kiekį, kuris iš esmės atitiko tuo metu susidarantį einamąjį srautą.
Tai padėjo stabilizuoti situaciją, tačiau neišsprendė visų ankstesnės krizės pasekmių.
Didžiausias klausimas dabar – ar krizės buvo galima išvengti?
Būtent į šį klausimą šiandien krypsta daugiausia dėmesio.
Tai, kad rizikos buvo žinomos, savaime dar nereiškia, jog buvo galima tiksliai numatyti visą vėlesnę įvykių grandinę.
Tačiau naujai paviešinti duomenys rodo, kad dar pavasarį egzistavo keli rimti perspėjimo ženklai.
Buvo žinoma apie operatoriaus finansinius sunkumus.
Buvo matoma atliekų kaupimosi rizika.
Buvo neišspręstų ankstesnių problemų.
Nepaisant to, pasirinkta tęsti bendradarbiavimą tikintis, kad operatorius savo lėšomis atstatys gamyklą ir finansinė našta neguls ant Vilniaus regiono.
Po kelių mėnesių situacija apsivertė.
Sutartys su operatoriumi nutrauktos, atliekų krizę teko spręsti skubos tvarka, o gamyklos atstatymui dabar gali prireikti viešųjų pinigų.
Todėl svarbiausia šiandienos naujiena nėra vien tai, kad Vilnius turėjo problemų su šiukšlėmis.
Svarbiausia – kad pirmieji rimti signalai apie artėjančias problemas buvo matomi dar gerokai prieš tai, kai krizę pamatė visas miestas.
