Tomas L.
Velykė – jauna mergina
Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto Tautosakos archyvo skyriaus vyriausioji archyvarė, etnologė G. Kadžytė, išgirdusi klausimą apie Velykų bobutę iškart su šypsena atsakė klausimu: „O kodėl visi linkę manyti, kad, jeigu yra Kalėdų Senelis, tai bus ir Velykų bobutė?
Manau, tokį mąstymą galėjo suformuoti mūsų XX a. antroji pusė, kai buvome atskirti nuo savo senųjų baltiškų su krikščionišku tikėjimu supintų tradicijų ir buvo sakoma, kad senus papročius palaiko tik seni žmonės, namuose visas apeigas dažniausiai pravesdavo seneliai ir močiutės. Tad taip ir susidėjo, kad viską daro močiutė arba senelis. Todėl yra Kalėdų Senelis ir Velykų bobutė.“
Tačiau, pasak etnologės, jeigu pažvelgtume į XIX a. pabaigą ar net labiau į XX a. pradžią, galima rasti informacijos, kad Velykų bobutė anaiptol buvo ne sena močiutė, o – jauna mergina:
„Tas paliudijimas labai akivaizdus – buvo išleista, nors ir nedideliu tiražu, Elvyros Glemžaitės-Dulaitienės knyga „Kupiškėnų senovė“, kurioje labai gražiai aprašyta, kad Velykų metą kaimo vaikai dairosi ir pamato, jog per kalnelį ateina Velykė. Aukšta, graži mergina šviesiais plaukais, su kasa, apsirengusi tautiniais drabužiais, kaspinai plevėsuoja vėjyje, ji nešasi gražią pintinę, pilną velykinių margučių.
Su vaikais pasišneka, jie ir eilėraštukų pasako, apdovanoja juos margučiais. O margučiai daromi dėl vaikų, kad jie galėtų žaisti ir šventė būtų tokia žaidybiška.
Vaikai eidavo margučių ridinėti ir parodyti vieni kitiems, kokių gražių jų turi. Klausdavo tų vaikų, kurie gyveno kaimo gale, ar jiems dar liko margučių. Ir koks stebuklas būdavo paaiškėjus, kad Velykė ėjo per visą kaimą, dalijo margučius ir dar su pilna pintine išėjo.
Aišku, kaip aprašo E. Glemžaitė-Dulaitienė, vaikai, besidžiaugdami margučiais, pražiopsodavo momentą, kai mamos, išlydėdamos Velykę, įdėdavo jai margučių.“
Etnologės manymu, Velykės – jaunos, gražios merginos – įvaizdis tuo laikotarpiu galėjo būti siejamas su spaudos draudimo panaikinimu, kai pradėjo kurtis viešos pradinės mokyklėlės ir jaunos mokytojos tuo rūpinosi.
Senoliai – žiema, jaunimas – pavasaris
Pasak G. Kadžytės, nors ir sakoma, kad ši Velykų personažo tradicija – iš senų laikų, ji, kaip ir Kalėdų Senelis, yra sukurta žaidybiniu, edukaciniu pagrindu:
„Kai mokyklose prasidėjo kalėdiniai vakarėliai, būdavo puošiama eglutė, reikėjo Kalėdų Senelio. Taip pat ir su Velykomis.
Reikia prisiminti, kad, kai žmonės kurdavo kokią tradiciją, atsižvelgdavo į savo senąjį archetipinį etnokultūros sluoksnį, mąstyseną, kad žmogus yra gamtos dalis, tad jo gyvenimas derinamas prie gamtos ciklų. Vaikystė siejama su ankstyvu pavasariu, jaunystė – pavasaris, vasara – eina į brandą, ruduo – vėlyvos brandos žmonės, o žiema yra senoliai.
Taip ir išeina, kad Kalėdos siejamos su senoliais, o Velykos, pavasaris – su jaunimu. Galima prisiminti Hanso Christiano Anderseno pasakas, kaip pavasario vaikai ateina į žemę, kaip jie užauga ir kaip žiemą jau nukaršę senukai turi atsisveikinti. O tada ir vėl ateis pavasaris.
Velykų papročiuose anksčiau daugiausia ir dalyvaudavo jaunimas, jie ir kiaušinius loveliuose ridendavo, ir sūpynes išbandydavo bei visus kitus žaidimus žaisdavo.“
Nuo mitinės būtybės iki krikštamotės
Etnologė pasakojo, kad Velykės samprata kito – ji buvo vaizduojama nuo mitinės būtybės iki labai apčiuopiamos krikšto mamos. G. Kadžytės teigimu, labai dažnai pavasarinės būtybės būdavo daugiau siejamos su jaunyste, tad klausimas, kiek Velykė yra bobutė.
„Iš XIX a. tautosakos rankraščių ir aprašymų, kaip buvo švenčiamos Kalėdos, Velykos, Joninės, Vėlinės ir kitos šventės, matyti, jog Velykė buvo įsivaizduojama kaip paukštė, kuri anksti, prieš saulei patekant, atskrenda ir geriems vaikams sudeda gražius margučius. Kai kur yra paliudijimų, kad sužaisdavo vyresnieji – ar kas sušvilpaudavo kaip paukštė, ar trinktelėdavo kur truputėlį ir vaikai lėkdavo žiūrėti.
Tą paukštę iškili Pirmosios Lietuvos Respublikos veikėja, rašytoja Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė, pasivadinusi Žvirgždės pseudonimu, yra aprašiusi, pasakodama, kad Suvalkijoje, Sūduvos krašte, jie, būdami vaikai, turėdavo vieteles sodyboje, kur darydavo gražius lizdelius, paskui Velykų rytą atsibudę lėkdavo pažiūrėti, ar Velykė atnešė jiems margučių“, – dalijosi etnologė.
Velykų dovanų nešėja, kaip sakė G. Kadžytė, buvo ir kiškienė, kuri su kiškučiais atsirado ir ant atvirukų: „Iš senų laikų žinome, kad kiškis – mitologinė būtybė, nes kiškio šeimyna, nepaisant aplink esančių pavojų, visada išlieka.
Kai kyla rūkas, pavasarį žemė garuoja tirpstant sniegui ar po lietaus, sakoma, kad kiškis krosnį kūrena, o kiškienė kiškio pyragus kepa. O, kai kepa pyragus, žinoma, Velykų metą tuo pačiu ir margina kiaušinius, paskui sukrauna į vežimėlį – kaip atvirukuose nupiešta, ir kiškučiai vežioja juos vaikams.
Kad vaikai ir šiokiomis dienomis lauktuvių gaudavo kiškio pyrago, liudija tautosakos rankraščiai iš labai senų laikų, o kiaušinius marginantys kiškučiai labiausiai išpopuliarėjo, kai atsirado poligrafija, spauda, spausdinti atvirukai. Tai buvo XIX a. pabaiga–XX a. pradžia.“
Vis dėlto Velykė ne visada ir visur buvo vaizduojama kaip mitinė būtybė. Pasak pašnekovės, gal tai ir kiek mažiau aprašyta, bet šį vaidmenį katalikiškose šeimose atlikdavo ir krikšto tėvai, ypač – krikšto mama:
„Jei krikštatėviai gyveno kaimynystėje, tai dažnai su krikšto vaikais ir susitikdavo. O jei gyveno toliau vieni nuo kitų ar ne taip artimai bendravo, nors per krikštą įsipareigojama bendrauti, būdavo primenama, kad nuo Velykų iki Atvelykio, tą savaitę, krikšto tėvai turi susitikti su krikšto vaikais – nuvažiuoti vieni pas kitus į svečius. Krikštatėviai įteikdavo velykinių margučių, galėdavo ir kokią dovanėlę nuo savęs pridėti.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje keitėsi visuomeninė sankloda – iš patriarchalinės feodalinės, kai visi gyveno gana sėsliai, staiga kilo urbanizacija, industrializacija, žmonės iškeliavo į miestus, netgi atsidūrė Rygoje, Peterburge, Varšuvoje. Krikštatėviai ne visada galėdavo sugrįžti, o krikšto vaikui priklausančio margučio paštu nepasiųsi, tad Velykų proga buvo pradėta siųsti atvirukus su kiškučiais ir margučiais.“
Ką vaikai gaudavo dovanų
Etnologės teigimu, iki šių dienų Velykos nuo Kalėdų skiriasi tuo, kad po eglute atsiranda įvairių dovanų, o per Velykas dominuoja būtent margučiai ir margučio įvaizdis, net, jei šiandien tie margučiai dažniau būna šokoladiniai su staigmena viduje. Taip pat gali būti velykinis skanėstas – pyragas ar koks kitas kepinys, pavyzdžiui, meduolinis zuikutis ir pan.
„Suaugusieji, kurie sovietiniais laikais neturėjo galimybės turėti gerų, įdomių, gražių daiktų, dabar tai bando kompensuoti savo vaikams ir anūkams, tad dovanos gali būti visokios. O ankstesniais laikais tai, kas per šventes dovanojama, per šventes būdavo ir suvalgoma, tuo pasidalijama, pasidžiaugiama. Geriausia dovana – ta, kurią prisimeni, kad ji tau atnešė džiugią nuotaiką, bendrystę ir, kad vėl ją gautum, turėdavai laukti kitų Velykų.
Priklausomai nuo santykio, krikštatėviai, be simboliškai priklausančio margučio – kaip susitikimo ženklo, savo krikšto vaikams galėdavo padovanoti ir kokią mielą nedidelę dovanėlę, – sakė G. Kadžytė ir pridūrė, kad XX a. žmonės labai vertino prie dovanėlės, nesvarbu, kokia proga įteikiamos – Velykų, Kalėdų ar gimtadienio, pridėtą gražų atviruką ir gražų įrašą kitoje jo pusėje. Tas įrašas ilgam primindavo žmogų, todėl uždokumentavimas buvo labai gražus ir svarbus dalykas.“
Neįsitvirtino kaip Kalėdų tradicija
Paklausta, kiek šiandien išlikusi vadinamosios Velykų bobutės tradicija, etnologė G. Kadžytė sakė, kad ji vis dėlto neįsitvirtino ir netapo tokia visuotinė kaip Kalėdų Senelio.
„Per Kalėdas šaltis, trumpos dienos, tamsa suveja žmones į namus, o per Velykas atsidaro dangaus vartai, gamtoje – tiek džiaugsmo, įvykių, nuotykių, tad jau nebėra būtina, kad kokia bobutė atklibinkščiuotų.
Kaip minėjau, kur nors serbentų krūme ar ant obels šakutės, o gal sodybos pavėsinėje gali būti sukami Velykės lizdeliai. Yra dar toks orientacinis žaidimas, kur reikia ieškoti savo margučio. Tie, kurie labiau domisi tradicijomis, tokius dalykus dar pasidaro, bet, aišku, jau rečiau, nes čia reikia daugiau išmonės, o dar ir margučius numarginti.
Anksčiau dar būdavo, kad vaikai per Atvelykį kartais tuos margučius ir atidovanodavo. Dabar, kiek žinau, katalikiškose šeimose yra paraginama priminti krikšto tėvelių, krikšto motinėlių tradiciją ir tada tie susitikimai iš dalies yra tarsi analogas Velykei, – sakė G. Kadžytė ir užsiminė, kad ji vis dėlto mūsų aptariamą Velykų personažą yra linkusi vadinti ne Velykų bobute, o Velyke:
– Senojoje tradicijoje nebuvo ir Kalėdų Senelio, buvo Kalėda – tai gali būti ir mitinė būtybė, sunkiau aprėpiama, kur jau nepačiupinėsi, už barzdos nepatempsi, taip ir Velykų atveju – Velykė – labiau mistinė būtybė, kurios už sijono nepatampysi.“
