Tomas L.
O kokia yra turkiškos kavos istorija, jos paruošimo tradicija ir iš kartos į kartą perduodami ritualai?
Ilga istorija mažame puodelyje
Kaip teigia Turkijos ambasados Lietuvoje antrasis sekretorius Mehmet Bakici, mažyčiame kavos puodelyje gali tilpti šimtmečiai draugystės, svetingumo ir net lašelis magijos.
„Būtent tai ir yra turkiška kava. Tai kur kas daugiau nei gėrimas – tai kvietimas, stabtelėjimas, ritualas ar, kaip mes mėgstame sakyti, „Kartu išgertas kavos puodelis išliks širdyje keturiasdešimt metų.“
Susitikus, puodeliui turkiškos kavos ragaujame ne tik skonį – dalijamės akimirka, mėgaujamės pokalbiu ir jaučiame tarpusavio ryšį“, – sako M. Bakici.
Istorija kvepiantis gėrimas
Turkiškos kavos istorija prasideda XVI amžiuje, kai kava buvo atvežta iš Jemeno į Osmanų imperiją. Osmanų gubernatorius Jemene Ozdemiras Paša pirmasis pristatė kavą Stambului apie 1543-uosius. Sultonas Suleimanas Didysis ją labai pamėgo, ir tai tapo rūmų tradicija. Netrukus kavinės paplito visoje imperijoje, žmonės jose rinkosi pasikalbėti, diskutuoti ir tiesiog mėgautis kompanija. Turkiška kava tapo daugiau nei gėrimu – ji pavirto svetingumo, tradicijos ir rafinuotumo simboliu.
Pasak Turkijos ambasados atstovo, net ir už Stambulo ribų turkiška kava paliko žymę. Per Vienos apgultį 1683-iaisiais atsitraukiančios osmanų pajėgos paliko kavos pilnus maišus. Taip turkišką kavą atrado Europa, kur ji greitai išpopuliarėjo. Jau XVII amžiaus pradžioje vien Stambule buvo apie 600 kavinių. Būtent čia prasidėjo mums šiandien pažįstama kavos kultūra.
Paruošimo ritualas
Turkiškos kavos ypatybė yra ne pati kava – ji neauginama Turkijoje, ji ypatinga tuo, kaip ją paruošiame.
„Tai, kaip rūpestingai ir kantriai ruošiame turkišką kavą, padaro ją tikrai ypatingą. Ne viskas slypi ingredientuose – labai svarbus ir iš kartos į kartą perduodamas ruošimo būdas. Čezevė, mažytis varinis puodelis, yra labai svarbus ruošiant turkišką kavą. Smulkiai sumalta kava, vanduo ir, jei mėgstate, cukrus yra lėtai išmaišoma inde ir lėtai verdama, kol pradeda kilti tiršta, auksinė puta. Kavos nereikėtų užvirinti – ši puta labai svarbi, be jos kava nebus gerai paruošta“, – sako M. Bakici.
Tradiciškai kava pateikiama kartu su nedidele stikline šalto vandens ir lokumu (turkišku skanėstu). Lokumas, sukurtas Hadži Bekiro Efendžio Stambule 1777-aisiais, dažnai pagardinamas rožių vandeniu, citrusais ar riešutais. Jis suteikia šiek tiek saldumo ir elegancijos, papildydamas kavos sodrumą ir išryškindamas bendrą patirtį.
Turkiška kava ruošiama ir pateikiama neskubant – tai ritualas, nedidelė terapija ir akimirka malonumo, kuri suveda žmones.
Kalbantis puodelis
Anot M. Bakici, viena iš žaviausių turkiškos kavos kultūros dalių yra ateities būrimo ritualas po paskutinio gurkšnio. Baigus gerti kavą, puodelis švelniai pasukiojamas, tada pastatomas lėkštutėje dugnu į viršų ir paliekamas atvėsti. Tirščiams nusėdus, jie sukuria formą, kurią draugas ar patyręs vyresnysis gali perskaityti – kartais žaismingai, kartais simboliškai.
Kiekvienas simbolis turi tradicinę reikšmę:
- Paukštis dažnai reiškia, kad geros naujienos – pakeliui.
- Žuvis nurodo laimę ar netikėtą gausą.
- Medis reiškia ramybę, stabilumą ar augimą.
- Kelias ar linija gali reikšti kelionę ar naują gyvenimo kryptį.
- Jūrų arkliukas, tikima, neša džiugias staigmenas.
- Povas – galbūt praturtėjimas.
„Žinoma, tikrasis žavesys – tai ne pats ateities spėjimas, o aplink stalą sklindantis juokas, fantazija ir šiluma. Senovės patarlė ne veltui sako: „Kad ir kokia mano ateitis, mano kavos puodelis ją parodys.“
Galų gale, kavos tirščiai galbūt ir pasakoja istorijas, bet būtent kompanija suteikia joms prasmę“, – tvirtina Turkijos ambasados Lietuvoje antrasis sekretorius.
