Tomas L.
JAV parengtas 28 punktų taikos projektas Ukrainai kol kas atrodo labiau kaip preliminarus eskizas nei baigtinis dokumentas. Nors jį vargu ar galima vadinti teisingu ar subalansuotu, jo rėmėjai viliasi, kad būtent šis projektas galėtų tapti pagrindu karo pabaigai. „The Times“ apžvalgininkas Markas Galeotti, vienas žinomiausių pasaulyje Rusijos kriminalinės ir saugumo politikos ekspertų, aiškina, kokie yra pagrindiniai projekto trūkumai Ukrainai ir kodėl, nepaisant visų minusų, Kijevas gali atsidurti situacijoje, kurioje bus priverstas su juo sutikti.
Planas, parašytas kone ant servetėlės
Galeotti atkreipia dėmesį, kad dabartinė plano versija atrodo nerišli, pilna spragų ir neapibrėžtumų — akivaizdu, jog tekstą rengė ne profesionalūs derybininkai.
Vis dėlto šis dokumentas kol kas suvokiamas tik kaip atspirties taškas būsimoms diskusijoms.
Teritorijos liktų Rusijai de facto, bet ne de jure
Projekte numatyta, kad didžioji dalis okupuotų teritorijų liks Rusijos kontrolėje, tačiau be oficialaus pripažinimo. Galeotti primena, kad net aršiausi Ukrainos sąjungininkai už uždarų durų pripažįsta: realių galimybių artimiausiu metu išlaisvinti šiuos regionus nėra.
Ukraina išsaugotų valstybingumą, įgytų kelią į ES, bet ne į NATO. Ji galėtų išlaikyti ir tolimojo nuotolio smogiamąsias raketas, pajėgias pasiekti Maskvą. Karių skaičius būtų ribojamas iki 600 tūkst. — žymiai daugiau nei taikos meto 250 tūkst. ir gerokai virš Maskvos prieš dvejus metus siūlytų 85 tūkst. ribų.
Galeotti cituoja britų analitikus, kurie mano, kad Ukrainai ilgainiui išlaikyti daugiau kaip pusę milijono karių būtų finansiškai beveik neįmanoma.
Nuolaidos, kurios atrodo kuklios, bet Maskvai jos mažai kainuoja
Projekte numatytos ir keli simboliniai Putino žingsniai atgal: Rusija pasitrauktų iš nedidelių užimtų Dniepropetrovsko, Sumų ir Charkivo sričių teritorijų bei atsisakytų pretenzijų į maždaug 150 mlrd. svarų vertės užšaldytą suverenų turtą, kuris būtų skirtas Ukrainai.
Tačiau, anot eksperto, pagrindinė nuolaida yra pats karo nutraukimas — sprendimas, kuris Maskvai gali būti naudingesnis nei atrodo.
Jis primena, kad Rusijos ekonomika, nors ir recesijoje, vis dar didesnė ir stabilesnė nei Ukrainos. Maskva kas mėnesį pritraukia apie 30 tūkst. naujų karių, kompensuodama nuostolius, o raketų ir dronų smūgiai Ukrainos energetikai kuria milžinišką spaudimą, artėjant žiemai. Tuo metu Amerika jau nutraukė beveik visą karinę ir finansinę paramą, o Europai vienai teks surasti maždaug 70 mlrd. dolerių, reikalingų Ukrainos biudžetui ir gynybai.
Ką atneš tolesnės derybos?
Dokumentas dar toli gražu nebaigtas. Jame daug atvirų klausimų, o galutiniai sprendimai dar nepriimti. Neaišku, ar Trumpas laikysis plano iki galo, ar Putinas nebandys palaukti palankesnių sąlygų kitąmet, ir ar Zelenskis galės — arba bus priverstas — atstumti tokį pasiūlymą.
Jeigu diskusijos pajudės į priekį, prie stalo turės sėsti ir kiti svarbūs žaidėjai.
Europos šalims teks prisiimti darbo didžiąją dalį pagal atstatymo programą, kurioje numatyta ir itin Trumpo stilių atspindinti nuostata: pusė finansinės „grąžos“ atitektų Jungtinėms Valstijoms. Be to, G7 narės, tarp jų Kanada ir Japonija, turės svarstyti Rusijos grąžinimą į klubą. Ukraina išlaikytų ne tik balsą, bet ir veto teisę.
Galeotti pabrėžia — tai tik pradžia ilgo ir sudėtingo proceso. O tuo metu fronte situacija išlieka niūri: Rusija toliau spaudžia, o ukrainiečiai kiekvieną dieną susiduria su smūgiais energetikai.
Vienas Ukrainos pareigūnas šią padėtį nusakė taip: „Tarp Trumpo ir Putino mes tiesiog įstrigome tarp dviejų malūnų girnų.“
