Tomas L.
Tokios bylos, ko gero, dar nebuvo Lietuvos istorijoje: teisėja atsisakė patenkinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prašymą paimti iš motinos penkis jos nepilnamečius vaikus, nors patekusi į emocinę krizę ši pati buvo jų išsižadėjusi.
Šaltinis: Delfi
Išskirtinis sprendimas
„Vaiko teisių apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo ir minimalios intervencijos principų, pirmiausia siekiant išsaugoti vaikų ryšį su biologine šeima bei suteikti šeimai reikalingą socialinę, psichologinę ir kompleksinę pagalbą“, – paskelbė išskirtinį sprendimą priėmusi teisėja Lina Muchtarovienė.
Apeliacine tvarka išnagrinėjusi vaikų motinos skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo vaiko teisių gynėjų prašymas buvo patenkintas ir nepilnamečiai vaikai buvo paimti į valstybės globą, teisėja pažymėjo, kad prieš taikant griežčiausias sankcijas buvo privaloma atsižvelgti ir į vaikų nuomonę. O jos, pasirodo, prieš priimant tokį sprendimą net nebuvo paklausta.
Tai, ko gero, vienas sudėtingiausių teismo sprendimų: nors Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pateikė daugybę informacijos apie netinkamą motinos elgesį, išanalizavusi šiuos duomenis teisėja L. Muchtarovienė nurodė, kad motinai turi būti suteiktas šansas pasikeisti.
Anot teisėjos, valstybės institucijų darbuotojams pirmiausia tenka pareiga teikti šeimai reikalingą socialinę, psichologinę ir kompleksinę pagalbą bei stiprinti šeimos gebėjimus, o ne taikyti griežčiausią priemonę – vaikų atskyrimą nuo motinos.
Motinos elgesys kėlė įtarimų
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vieno miesto skyriaus atstovai kreipėsi į teismą prašydami išduoti leidimą paimti 5 nepilnamečius vaikus iš jų motinos.
Tarnybos darbuotojai pabrėžė, kad motinos elgesys pasižymi emocijų kaita, dažnu nuomonių keitimu, tiesos nesakymu ir pasikartojančiais bandymais nusižudyti.
„Vaikai auga nuo alkoholio, konfliktų ir smurto neapsaugotoje aplinkoje, fiksuotas motinos girtumas, smurtas iš sugyventinio prieš vaiką, – teismui nurodė tarnyba. – Nepilnamečiams vaikams buvo drausta valgyti, vaikai gyveno nuolatiniuose konfliktuose, motinos sugyventinis norėjo persipjauti venas, o motina – nusižudyti vaiko akivaizdoje.
Motinos emocijų kaita kelia riziką vaikų psichiniam saugumui, taip pat jie patiria emocinį ir psichologinį smurtą.“
Valstybės tarnautojai pažymėjo, kad apsilankė namuose, kuriuose motina gyveno su nepilnamečiais.
„Patalpose buvo netvarkinga – ant stalo buvo palikti neplauti indai ir puodai, lovos neklotos, drabužiai išmėtyti, ant grindų mėtėsi tušti vandens buteliai, įvairios šiukšlės, kampe stovėjo neišneštas šiukšlių maišas, be to, spintose drabužiai buvo netvarkingai sugrūsti, o kambariuose jautėsi nemalonus kvapas, būdingas nevėdintoms patalpoms“, – nurodė jie.
Specialistai: galimai smurtauta ir prieš šeimos mergaites
Be to, kaip pažymėjo specialistai, taip pat buvo fiksuotas motinos girtumas ir smurtas iš motinos sugyventinio prieš brolį, vaikai buvo įvykių liudininkais, esą galimai smurtauta ir prieš šeimos mergaites.
„Vaikų motinos sugyventinis vaikų akivaizdoje norėjo persipjauti venas, o motina nusižudyti, motinos emocijų kaitos kelia riziką vaikų psichiniam saugumui, vaikai patiria emocinį ir psichologinį smurtą, nes motina prie nepilnamečių šeimos narių norėjo nusižudyti, ne vieną kartą visiems yra išreiškusi, kad atsisako vaikų“, – teigė valstybės tarnautojai.
Pasak jų, motina veikė priešingai vaikų interesams, nes neužtikrino nepilnamečiams vaikams saugios aplinkos, nepanaudojo tėvų valdžios, kad apsaugotų vaikų interesus – atsisakė su vaikais apsigyventi krizių centre, ne vieną kartą visiems išreiškė, jog atsisako vaikų.
Pasak tarnybos, iš šeimos paimti ir krizių centre laikinai apgyvendinti vaikai stengiasi apie motiną, kuri raštiškai išreiškė norą atsisakyti vaikų, nekalbėti.
„Tai ne pirmas kartas, kai motina išreiškė norą atsisakyti vaikų, – pabrėžė valstybės institucijos atstovai. – Anksčiau buvo fiksuota vaikų nepriežiūra: utėlės, maisto trūkumas, neaprūpinimas ugdymosi priemonėmis, nesidomėjimas mokykla, neapmokėti mokslai ir retas vaiko lankymas laikinos priežiūros metu. Vaikai dažnai gyveno vieni su nepilnamečiais šeimos nariais, rūpinosi vieni kitais, nes motinos namuose beveik nebūdavo.“
Tikina, kad patyrė emocinį šoką
Tarnybos darbuotojai taip pat pabrėžė, kad vaikų paėmimo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į ilgalaikę ir kompleksinę rizikos veiksnių visumą, nuolatinius vaiko teisių pažeidimus šeimoje bei motinos elgesį, kuris esą kėlė realią grėsmę vaikų fiziniam ir psichologiniam saugumui.
Pasak jų, vaikus susigrąžinti siekianti motina dabar teigia, kad pareiškimą dėl vaikų atsisakymo parašė emocinio šoko būsenoje, o tai tik dar kartą kaip reikiant patvirtina jos emocinį nestabilumą ir negebėjimą tinkamai reaguoti stresinėse situacijose, ypač kai tai susiję su vaikų gerove.
„Vaikai pokalbių metu patvirtino, kad mama sakė jiems, jog nori jų atsisakyti ir kad tai yra „paskutinė jų diena su mama“, – teigė tarnybos darbuotojai. Esą, motinos išreikštas noras atsisakyti savo vaikų nėra pavienis ar spontaniškas įvykis: – Priešingai, tai yra pasikartojantis elgesys, kuris aiškiai užfiksuotas byloje ir rodo ilgalaikį motinos negebėjimą ar nenorą prisiimti atsakomybę už savo vaikų gerovę ir saugumą.“
Specialistai pripažino, kad vaikų paėmimas yra trauminė patirtis, tačiau šių pasilikimas ilgalaikėje nesaugioje, emociškai ir fiziškai žalingoje aplinkoje yra daug didesnė ir nuolatinė trauma, kelianti grėsmę nepilnamečių sveikatai: „Valstybė privalo imtis priemonių, kad apsaugotų vaikus nuo tokios žalos.“
Tuo metu vaikų atsisakiusi motina tikino, kad šį pareiškimą parašė būdama emocinio šoko būsenoje – psichologiškai palūžusi, apimta nevilties dėl tarnybos darbuotojų nuolatinių pastabų, priekaištų dėl tvarkos kambaryje, virtuvėje.
„Bet šio pareiškimo atsisakiau, rimtai atsisakyti vaikų niekada neketinau ir vaikams to nesakiau, na, nebent kokią sunkią minutę, norėdama vaikus sudrausminti, – pripažįstu, taip, kažką panašaus galėjau pasakyti, bet to neprisimenu“, – tvirtino ji.
Nesutikdama su vaikų teisių gynėjų pozicija moteris pažymėjo, kad tiek ji, tiek vaikai nori būti kartu, šiuo metu, kai jie yra laikinai apgyvendinti krizių centre, ši nuolat juos lanko.
„Turiu nuomojamą socialinį būstą ir visas būtinas sąlygas gyventi su vaikais, – teigė moteris. – Vaikai visada buvo aprūpinti maistu ir niekada nebuvo alkani, taip pat pagal galimybes tenkinami ir visi kiti vaikų poreikiai, jie lanko ugdymo įstaigas, jų ugdymo procesas, net jeigu ir buvo nedidelių spragų, visada buvo užtikrintas, taip pat yra ir pasirūpinama jų sveikatos priežiūra.“
Moteris pabrėžė, kad „tikrai nepiktnaudžiauja“ alkoholiu, todėl ir jam neturi priklausomybės, bet net ėmė lankyti anoniminių alkoholikų klubą, o su sugyventiniu, dėl kurio priekaištavo vaikų teisių gynėjai, jau negyvena.
„Negalima vienareikšmiškai teigti, kad atsisakiau priimti specialistų siūlomą pagalbą ar bendradarbiauti su jais, – akcentavo 5 vaikų motina. – Prašau iš manęs neatimti vaikų, o sudaryti galimybę keistis bei užtikrinti vaikams saugią aplinką – dabar lankau profesinio rengimo mokymus, kaip minėjau, turiu socialinį būstą, vykdau pagalbos plane iškeltus uždavinius ir kitas priemones.
Situacija tikrai nebuvo ir nėra tokia bloga, kad negalėčiau pasirūpinti vaikais, o tuo labiau kelčiau pavojų vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.“
Moteris taip pat pabrėžė, kad vaiko teisių gynėjų inicijuotas procesas yra trauminė patirtis ne tik jai pačiai, bet ir vaikams.
„Valstybė iš manęs paėmė vaikus, bet dabartinėje gyvenamojoje aplinkoje jie patiria nesiskaitymą, pažeminimą, man ne kartą skundėsi, kad juos vadina kvailiais, nevykėliais“, – nuoskaudas dėl vaikų patiriamo psichologinio smurto liejo motina.
Ją išgirdęs teismas neleido valstybei paimti vaikų, tačiau tuo pačiu sprendimą priėmusi teisėja nurodė, ko iš šios tikisi: „Motinai tenka pareiga imtis aktyvių ir nuoseklių veiksmų siekiant užtikrinti vaikams saugią, stabilią ir jų poreikius atitinkančią gyvenamąją aplinką, tinkamą kasdienę priežiūrą, higienos sąlygas bei pakankamą dėmesį vaikų ugdymui ir emocinei gerovei. Iš jos pagrįstai tikimasi atsakingo bendradarbiavimo su specialistais, pastangų stiprinti tėvystės ir buities organizavimo įgūdžius bei realaus siekio užtikrinti vaikams nuoseklią ir rūpestingą priežiūrą ateityje.“
Pasak teismo, vaikų interesų užtikrinimas negali būti siejamas vien su itin aukštų ar preciziškų buities standartų reikalavimu.
„Vien tai, kad asmuo susiduria su sunkumais organizuojant buitį ar palaikant idealią tvarką namuose, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti netinkamą tėvystę ar paneigti vaikų teisę augti savo biologinėje šeimoje, – pabrėžė teisėja L. Muchtarovienė. – Tokie sunkumai pirmiausia turi būti sprendžiami taikant pagalbos ir šeimos stiprinimo priemones.
Taip pat ir aplinkybė, kad motina emocinės krizės metu buvo išreiškusi mintis apie vaikų atsisakymą ar pateikusi tokio pobūdžio pareiškimą, vertintina ne kaip galutinis ir sąmoningas siekis nutraukti ryšį su vaikais, bet kaip tuo metu išgyvenamų sunkumų, emocinio perdegimo bei pagalbos poreikio išraiška.“
Anot teisėjos, vien emociniai sunkumai ar laikina krizė negali būti tapatinami su realia ir nuolatine grėsme vaikų saugumui, ypač kai motina bando priimti pagalbą ir siekia atkurti stabilią aplinką vaikams.
„Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta tiesioginio motinos smurto ar tyčinio pavojaus vaikams, rizikos veiksniai buvo susiję su socialiniais ar emociniais sunkumais, kuriuos galima koreguoti pagalbos priemonėmis, o vaikų interesas paprastai yra augti biologinėje šeimoje, jei grėsmę galima pašalinti mažesnėmis priemonėmis“, – nurodoma teismo sprendime.
Teismas privalo išklausyti vaikus
Pasak teisėjos, Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas iškilusius ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti jo norus, o priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.
„Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais – vien tai, kad vaikai buvo paimti skubos tvarka, nepaneigia pareigos užtikrinti jų teisę būti išklausytiems teismo procese sprendžiant dėl leidimo paimti vaikus iš tėvų“, – teismas pabrėžė, kad turi būti užtikrinta vaikų teisė būti išklausytiems, nes tai yra viena iš esminių vaiko teisių apsaugos garantijų.
Kadangi vaikų nuomonė nebuvo išklausyta, motinos skundą nagrinėjęs teismas įpareigojo valstybės tarnautojus pasikalbėti su vaikais ir pateikti jų nuomonę dėl gyvenimo su mama, gyvenimo sąlygų bei jų paėmimo iš mamos.
O tada paaiškėjo, kad gal ir ne taip jau yra blogai, kaip anksčiau buvo nurodę vaikų teisių gynėjai – miesto, kuriame vaikai gyvena, specialistai teismui nurodė, jog motina ateina į globos įstaigą, kur apgyvendinti jos vaikai, ir su šiais praleidžia apie 3–4 valandas.
„Motina su vaikais bendrauja, kartu dainuoja, juokiasi, žiūri video, du vyresni jos vaikai nurodė, jog nėra svarbu, kur gyventi, tačiau norėtų gyventi ir pas mamą, o kiti trys vaikai nurodė, jog labai gerai sutaria su mama ir teigė, kad, jei reikėtų suaugusio žmogaus pagalbos, mama būtų pirmas žmogus, į kurį vaikai kreiptųsi, be to, jie laukia, kada galės grįžti namo“, – teigiama teismui perduotame rašte.
Šią informaciją išanalizavęs teismas pažymėjo, kad tarp motinos ir vaikų yra išlikęs artimas emocinis ryšys bei nuolatinis tarpusavio prisirišimas, o tarpusavio bendravimas patvirtina ne formalų, o gyvą ir pozityvų motinos bei vaikų santykį.
„Ypač reikšminga ir pačių vaikų išreikšta pozicija – byloje užfiksuota, kad visi vaikai palaiko gerus santykius su motina, o trys jaunesnieji vaikai aiškiai nurodė, jog mama yra artimiausias žmogus, į kurį jie pirmiausia kreiptųsi prireikus pagalbos, vaikai taip pat išreiškė laukimą ir norą grįžti į namus pas motiną“, – teisėjos teigimu, tokie vaikų pasisakymai atskleidžia jų emocinį saugumo jausmą būtent santykyje su mama bei egzistuojantį pasitikėjimą ja.
Pasak teisėjos L. Muchtavorienės, aplinkybė, kad net ir po ilgesnio atskyrimo vaikai išlaikė glaudų emocinį ryšį su motina, ją įvardija kaip pagrindinį emocinės paramos asmenį bei išreiškia norą gyventi kartu, patvirtina, jog šeimos ryšiai nėra nutrūkę, o vaikų interesus labiausiai atitinka šeimos ryšio išsaugojimas ir atkūrimas, taikant pagalbos bei palaikymo priemones, o ne tęstinį atskyrimą nuo motinos.
Vis dėlto, teismas pripažino, kad byloje yra duomenys, jog vaikų priežiūra buvo netinkama: „Nuo jų sklinda nešvaros kvapas, plaukai būna purvini, drabužiai netvarkingi, vaikai turėjo utėlių, maisto trūkumą, motina neaprūpindavo reikalingiausiomis ugdymosi priemonėmis, nesidomėjo vaikų pasiekimais bei elgesiu mokykloje. Vaikai didžiąją laiko dalį namuose gyveno vieni ir visi rūpinosi vieni kitais, nes motinos namuose beveik nebūdavo. Specialistų apsilankymo metu patalpose buvo netvarkinga – ant stalo buvo palikti neplauti indai ir puodai, lovos neklotos, drabužiai išmėtyti, be to, ant grindų mėtėsi tušti vandens buteliai, įvairios šiukšlės, kampe stovėjo neišneštas šiukšlių maišas, spintose drabužiai buvo netvarkingai sugrūsti, o kambariuose jautėsi nemalonus kvapas, būdingas nevėdintoms patalpoms.“
Anot teismo, motina pripažino, kad tuo metu susidūrė su socialiniais ir buitiniais sunkumais, o namų aplinka ne visuomet atitiko tinkamos buities standartus, tačiau, kaip pabrėžė teisėja, byloje konstatuotos aplinkybės daugiausia susijusios su nepakankamais buities organizavimo ir socialiniais įgūdžiais, o ne su tyčiniu vaikų nepriežiūros ar sąmoningo vaikų interesų ignoravimo faktu.
„Byloje nėra duomenų, kad motina turėtų priklausomybę alkoholiui, nors pavieniai atvejai ir buvo fiksuoti, smurtavusi prieš vaikus ar kėlusi tiesioginę grėsmę jų gyvybei bei sveikatai, – priešingai, surinkti duomenys patvirtina išlikusį stiprų emocinį ryšį tarp motinos ir vaikų, vaikų prisirišimą prie motinos bei jų išreikštą norą gyventi kartu su ja, – akcentuojama sprendime. – Aplinkybės, susijusios su netvarkinga buitimi, nepakankamu namų organizavimu ar higienos trūkumais, vertintinos kaip socialinės rizikos veiksniai, kuriems šalinti pirmiausia turi būti taikomos pagalbos ir šeimos stiprinimo priemonės, o ne kraštutinis vaikų atskyrimas nuo motinos.
Vien tai, kad asmuo nėra pedantiškas ar susiduria su sunkumais palaikant nuolatinę tvarką namuose, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog jis negali būti vaikams emociškai svarbus, mylintis ir rūpestingas tėvas ar motina.“
Motinai palankų sprendimą priėmusio teismo vertinimu, vaikų paėmimo klausimas turi būti sprendžiamas vertinant ne vien buities trūkumus, bet ir bendrą vaikų emocinę būklę, jų ryšį su motina, realų pavojų vaikams bei galimybę trūkumus pašalinti taikant mažiau ribojančias priemones, o šiuo atveju nustatyti trūkumai yra koreguojamo pobūdžio ir gali būti šalinami teikiant socialinę pagalbą, ugdant kasdienio gyvenimo organizavimo įgūdžius bei užtikrinant tęstinį institucijų palaikymą.
Pasak teismo, nėra duomenų, kad motina būtų sąmoningai siekusi palikti vaikus be priežiūros ar ignoravusi jų poreikius: „Labiau tikėtina, kad tokia situacija susiklostė dėl motinos ribotų socialinių bei organizacinių gebėjimų ir sudėtingų gyvenimo aplinkybių, o ne dėl abejingumo vaikams. Be to, vyresnieji vaikai buvo pakankamai brandūs, todėl jų tam tikras savarankiškumas šeimoje negali būti automatiškai vertinamas kaip tiesioginis pavojus vaikų saugumui. Šios aplinkybės savaime nepaneigia egzistuojančio artimo emocinio ryšio šeimoje bei motinos siekio rūpintis vaikais.“
Motina, kaip akcentavo teisėja, deda pastangas situacijai keisti, dabar bendradarbiauja su institucijomis, palaiko ryšį su vaikais ir yra motyvuota toliau gerinti gyvenimo sąlygas bei užtikrinti tinkamą jų priežiūrą ateityje.
„Vertinant šeimos situaciją taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad nustatyti sunkumai daugiausia buvo susiję su buities organizavimo, socialinių įgūdžių ir kasdienės priežiūros problemomis, tačiau byloje nenustatyta motinos smurto, priklausomybių ar kitų aplinkybių, kurios rodytų tiesioginę ir nuolatinę grėsmę vaikų saugumui, – pabrėžiama iš karto nuo paskelbimo įsiteisėjusiame sprendime. – Be to, bylos duomenys patvirtina, kad tarp motinos ir vaikų išliko stiprus emocinis ryšys, vaikai noriai bendrauja su mama, ją vertina kaip artimiausią žmogų ir išreiškia norą gyventi kartu.
Tai leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja realios galimybės šeimos ryšius išsaugoti ir stiprinti taikant pagalbos priemones, o ne tęsiant vaikų atskyrimą nuo motinos.“
Teismo teigimu, nebuvo pakankamo pagrindo taikyti griežčiausią vaiko teisių apsaugos priemonę – vaikų atskyrimą nuo motinos.
