Lietuvoje – neraminanti spraga: dalis užsieniečių privalo išvykti, tačiau jų išsiųsti nepavyksta – Sinica įvardijo stulbinantį skaičių

Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiui perkopus 200 tūkst., vis daugiau dėmesio sulaukia ne tik jų integracija, lietuvių kalbos mokėjimas ar darbo rinka. Viešoje diskusijoje išryškėjo gerokai jautresnis klausimas – kas nutinka tais atvejais, kai valstybė nusprendžia, kad konkretus užsienietis Lietuvoje likti nebegali?

Seimo narys ir Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Sinica tvirtina, kad sprendimas įpareigoti žmogų išvykti ir faktinis jo išsiuntimas yra du visiškai skirtingi etapai. Pasak politiko, kasmet pasitaiko maždaug pora šimtų atvejų, kai išsiųsti žmogaus taip ir nepavyksta.

Tačiau čia būtinas svarbus patikslinimas: tai yra V. Sinicos viešai pateiktas skaičius. Jis savaime nereiškia, kad visi tokie asmenys kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar yra padarę nusikaltimų.

Sprendimas jau priimtas, tačiau žmogus vis dar Lietuvoje – čia ir prasideda didžiausia problema

V. Sinica aiškino, kad visuomenėje neretai suplakami du skirtingi procesai.

Vienas dalykas – institucijų sprendimas, kad užsienietis privalo palikti Lietuvą.

Visai kitas – faktinis jo išvykimas arba priverstinis išsiuntimas.

Tarp šių dviejų etapų gali praeiti nemažai laiko.

Politiko teigimu, dalies asmenų, kuriems nurodyta išvykti, institucijoms nepavyksta rasti ir išsiųsti. Būtent tokių atvejų, anot jo, per metus gali būti apie porą šimtų.

Tačiau įvardytas dar didesnis skaičius – kalbama apie maždaug tūkstantį žmonių per metus

Diskutuodamas apie saugumą V. Sinica teigė, kad maždaug tūkstančio žmonių per metus atžvilgiu gali būti konstatuojama, jog jie turi išvykti.

Tačiau politikas kartu pabrėžė svarbią aplinkybę – didelę tokių žmonių dalį, anot jo, sudaro ne musulmonai, o iš Baltarusijos ir Rusijos atvykę asmenys.

Todėl diskusijoje jis ragino neperkelti pavienių užsieniečių keliamų saugumo problemų visai musulmonų bendruomenei.

Tai svarbus skirtumas, nes viešose diskusijose migracijos, religijos ir nacionalinio saugumo temos neretai suplakamos į vieną.

Sinica pasakė tai, kas gali nustebinti – sprendimas išvykti dar nereiškia deportacijos

Pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, panaikinus leidimą gyventi, žmogus turi išvykti iki teisėto buvimo termino pabaigos.

Jeigu jis vis dar yra Lietuvoje, tam tikrais atvejais priimamas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę.

Žmogui gali būti suteiktas terminas išvykti savanoriškai.

Tik jeigu nustatyta tvarka to nepadaroma ir yra teisinis pagrindas, gali būti pereinama prie priverstinio išsiuntimo.

Todėl vien žodžiai „privalo išvykti“ dar nereiškia, kad tą pačią dieną žmogus sulaikomas ir išgabenamas iš šalies.

O kas nutinka, jeigu žmogaus nustatytu adresu nebėra?

Būtent čia išryškėja praktinė problema.

Valstybės institucijoms reikia nustatyti, kur žmogus yra, ir įgyvendinti priimtą sprendimą.

Jeigu užsienietis pakeičia gyvenamąją vietą, jo neįmanoma rasti deklaruotu adresu arba institucijos neturi naujausios informacijos apie jo buvimo vietą, procesas gali užsitęsti.

Tai nereiškia, kad toks asmuo tampa visiškai „nematomas“ valstybei, tačiau realus sprendimo įvykdymas tampa sudėtingesnis.

V. Sinica būtent šią situaciją įvardijo kaip vieną iš problemų, kurioms, jo nuomone, turėtų būti skiriama daugiau dėmesio.

Diskusija prasidėjo nuo musulmonų bendruomenės, tačiau netrukus pasisuko visai kita kryptimi

Apie migraciją TV3 laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo V. Sinica ir Lietuvos musulmonų bendruomenės muftijus Aleksandras Beganskas.

A. Beganskas pasakojo, kad bendruomenė stengiasi skatinti naujai atvykusius žmones integruotis.

Jo teigimu, Vilniuje veikiančiame Islamo švietimo centre buvo sudarytos sąlygos rengti lietuvių kalbos pamokėles užsieniečiams.

Bendruomenė taip pat skatina laikytis Lietuvos įstatymų ir gerbti kitų žmonių teises.

Tačiau A. Beganskas pabrėžė, kad religinė bendruomenė nėra policija ir negali kontroliuoti kiekvieno žmogaus veiksmų.

Sinica šioje vietoje padarė svarbią išlygą – bendruomenės kaltinti nereikėtų

V. Sinica savo ruožtu pabrėžė, kad musulmonų bendruomenės ar muftiato nereikėtų savaime laikyti radikalizacijos šaltiniu.

Pasak jo, reikia atskirti organizaciją nuo konkrečių asmenų veiksmų.

Tai reiškia, kad net jeigu tarp į Lietuvą atvykusių žmonių nustatomas asmuo, galintis kelti saugumo problemų, iš to negalima daryti išvados apie visą religinę ar tautinę grupę.

Politiko teigimu, migracijos kontrolė pirmiausia yra valstybės institucijų atsakomybė.

Tačiau tada diskusijoje iškilo dar viena problema – lietuvių kalba

V. Sinica kritikavo ir esamą užsieniečių integracijos sistemą.

Jo vertinimu, valstybė pati nėra nustačiusi pakankamai plataus reikalavimo Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams mokytis valstybinės kalbos.

Nuo 2026 metų pradžios daliai užsieniečių, kurių darbas susijęs su tiesioginiu klientų aptarnavimu, jau taikomi lietuvių kalbos reikalavimai.

Tačiau jie nėra vienodai taikomi kiekvienam iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvoje gyvenančių užsieniečių.

Todėl klausimas, kiek plačiai turėtų būti taikomi kalbos reikalavimai ir kokias sąlygas valstybė turėtų sudaryti kalbai išmokti, išlieka politinių diskusijų objektu.

Lietuva jau griežtina migracijos politiką – Seime atsirado ir daugiau pasiūlymų

V. Sinica šiemet taip pat pateikė siūlymą keisti įstatymus taip, kad už tyčinius nusikaltimus nuteisti užsieniečiai, išskyrus baudžiamuosius nusižengimus, atlikę teismo skirtą bausmę galėtų būti išsiųsti iš Lietuvos.

Tokie pasiūlymai rodo, kad migracijos politika Lietuvoje juda griežtesnės kontrolės kryptimi.

Tačiau kiekvienas sprendimas turi atitikti Lietuvos ir Europos Sąjungos teisę, o individualiais atvejais gali būti svarbios žmogaus teisės, šeiminės aplinkybės, apskundimo galimybės bei tai, ar asmenį apskritai galima grąžinti į konkrečią valstybę.

Todėl paprasta formulė „priimtas sprendimas – žmogus iš karto išsiųstas“ realybėje ne visada veikia.

Didžiausias klausimas lieka vienas – kaip žmogus, kuriam liepta išvykti, gali likti šalyje?

Būtent ši V. Sinicos iškelta problema gali sulaukti daugiausia visuomenės dėmesio.

Jeigu valstybė priima galutinį ir vykdytiną sprendimą, kad konkretus asmuo nebeturi teisės pasilikti Lietuvoje, natūraliai kyla klausimas, kaip užtikrinama, kad toks sprendimas iš tikrųjų būtų įvykdytas.

Tačiau kartu svarbu nesuplakti skirtingų kategorijų: sprendimas išvykti, priverstinis išsiuntimas, nacionalinio saugumo grėsmė ir nusikalstama veikla nėra tas pats.

V. Sinica tvirtina, kad kasmet lieka maždaug pora šimtų žmonių, kurių išsiųsti nepavyksta. Būtent šis teiginys dabar atveria daug platesnį klausimą apie Lietuvos migracijos kontrolės sistemą.

Nes svarbiausia problema prasideda ne tada, kai valstybė popieriuje parašo „privalo išvykti“. Tikrasis išbandymas prasideda tada, kai šį sprendimą reikia įgyvendinti realybėje – o dalies žmonių, kaip teigia V. Sinica, tuo metu jau nepavyksta rasti.