Aurimas Valujavičius Amerikoje išvydo tai, ko visiškai nesitikėjo: net patyrusį keliautoją nustebino vaizdas prieš akis

Tūkstančius kilometrų baidare per Jungtines Amerikos Valstijas keliaujantis Aurimas Valujavičius ir vėl pasidalijo neįtikėtinais savo ekspedicijos užkulisiais. Šį kartą lietuvį nustebino ne audringas vanduo ar alinantis fizinis krūvis, o tai, ką jis išvydo Misisipės pakrantėse. Po daugiau nei 40 kilometrų irklavimo ieškodamas vietos nakvynei, keliautojas pateko į neįprastą aplinką. Vieni vaizdai priminė tikrą chaosą, tačiau kitas atradimas privertė jį stebėtis.

Lietuvos keliautojas Aurimas Valujavičius tęsia vieną ambicingiausių savo gyvenimo ekspedicijų.

Jo tikslas – baidare įveikti maždaug 5600 kilometrų Misūrio ir Misisipės upėmis Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Tai kelionė, kurioje kiekviena diena gali pateikti visiškai naujų išbandymų.

Kartais tenka kovoti su stipria srove, kartais ieškoti tinkamos vietos poilsiui, o kartais didžiausią įspūdį palieka paprasčiausi gamtos vaizdai.

Naujausiame savo „YouTube“ vaizdo įraše Aurimas parodė, kaip atrodo kasdienybė vienoje garsiausių Amerikos upių.

Tačiau vienas dalykas jam pasirodė ypač netikėtas.

Po ilgos dienos prasidėjo tikras išbandymas

Daugiau nei 40 kilometrų baidare įveikęs Aurimas pradėjo ieškoti vietos, kurioje galėtų saugiai praleisti naktį.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokioje didžiulėje upėje sustoti neturėtų būti sunku.

Tačiau realybė pasirodė visai kitokia.

Misisipės pakrantės kai kuriose vietose buvo smarkiai paveiktos ankstesnio potvynio.

Vanduo į krantus buvo sunešęs daugybę rąstų, medžių šakų ir kitų daiktų.

Vietomis susidarė ištisos medienos sankaupos, trukdančios prieiti prie sausumos.

Keliautojui teko ilgai dairytis tinkamos vietos.

Pakrantės buvo apaugusios tankiais krūmais, o prie kai kurių ruožų su baidare priplaukti buvo beveik neįmanoma.

Aurimas pasakojo, kad maždaug pusantros valandos ieškojo tinkamos vietos sustoti.

Tačiau net ir per tiek laiko nepavyko aptikti patogios smėlio salelės.

Pamatė keistų radinių, tačiau labiausiai nustebino visai kas kita

Plaukdamas Misisipės upe Aurimas atkreipė dėmesį į neįprastą pakrančių vaizdą.

Po potvynio jose buvo galima pamatyti įvairiausių vandens atneštų daiktų.

Tarp radinių pasitaikė net navigacinių bujų, kurias vanduo buvo išmetęs iš įprastų vietų.

Keliautojas pastebėjo ir stambių buitinių daiktų, tarp jų – šaldytuvų.

Tokie vaizdai galėtų sudaryti įspūdį, kad upė turėtų būti pilna įvairiausių šiukšlių.

Tačiau Aurimas pastebėjo visai ką kita.

Nepaisant potvynio padarinių, didžiulėje upėje jis matė stebėtinai mažai plastiko atliekų.

Būtent tai keliautojui pasirodė netikėta.

„Atrodo, patvino…“ – keliautojas neslėpė nuostabos

Aurimas pasakojo tikėjęsis, kad po potvynio Misisipėje bus gerokai daugiau šiukšlių.

Juk pakilęs vanduo dažnai išplauna įvairias atliekas iš pakrančių ir užliejamų teritorijų.

Tačiau konkrečioje jo plauktoje upės atkarpoje plastiko butelių ir kitų smulkių atliekų pasitaikė nedaug.

Didžiąją dalį vandenyje matomų objektų sudarė natūrali mediena.

Upė buvo drumzlina, vanduo – rudas nuo molio ir dumblo, tačiau tai savaime nereiškė, kad jis užterštas plastiko šiukšlėmis.

Keliautojas stebėjosi, kad po tokio didelio potvynio aplinka neatrodė taip, kaip jis buvo įsivaizdavęs.

Žinoma, vien vizualiai įvertinti visos Misisipės švaros neįmanoma.

Tai, kad tam tikroje atkarpoje nesimato daug plastiko, dar nereiškia, jog upėje nėra kitų teršalų.

Tačiau Aurimui šis pastebėjimas tapo vienu netikėčiausių tos dienos atradimų.

Upės pakrantėse – vaizdas, primenantis laukinę gamtą

Nors plastiko atliekų keliautojas matė nedaug, medienos Misisipėje netrūko.

Kai kur pakrantėse buvo susikaupę didžiuliai rąstų kiekiai.

Vandens srovė juos sunešė į ištisus barjerus.

Tokios sankaupos gali apsunkinti plaukimą ir ypač išlipimą į krantą.

Aurimas pasakojo, kad medienos buvo tiek daug, jog juokais įsivaizdavo, kokio dydžio laužą būtų galima sukrauti iš visų tų rąstų.

Tai buvo vienas tų momentų, kai kelionės nuovargį bent trumpam pakeičia nuostaba.

Tačiau prieš sutemstant keliautojui vis dar reikėjo išspręsti svarbiausią klausimą – kur praleisti naktį.

Staiga tarp krūmų pastebėjo gyvūnus

Ieškodamas tinkamos vietos sustoti, Aurimas išvydo ir laukinių gyvūnų.

Pakrantės augmenijoje jis pastebėjo penkias stirnas.

Toks susitikimas dar kartą priminė, kad kelionė didžiulėmis Amerikos upėmis nėra vien fizinės ištvermės išbandymas.

Tai ir galimybė iš arti stebėti laukinę gamtą.

Keliautojas plaukia per vietoves, kurios labai skiriasi viena nuo kitos.

Vienur vyrauja smėlis, akmenys ir atviri krantai.

Kitur upę supa tankūs medžiai, krūmai ir sunkiai prieinami šlaitai.

Būtent toks kraštovaizdžio kontrastas Aurimui paliko stiprų įspūdį.

Nakvynei teko ieškoti išeities

Artėjant vakarui Aurimas galiausiai aptiko sausesnį šlaitą, kuriame galėjo įsikurti.

Tačiau ir ten netrūko nepatogumų.

Pakrantė buvo tankiai apaugusi, todėl keliautojui teko susitvarkyti nedidelę erdvę poilsiui.

Iš aplinkoje buvusio rąsto jis pasidarė improvizuotą suoliuką.

Tokios akimirkos atskleidžia kitą ilgų ekspedicijų pusę.

Žiūrovai dažnai mato įspūdingus upių, kalnų ir miškų vaizdus.

Tačiau už kiekvieno gražaus kadro slypi kasdieniai sprendimai.

Kur sustoti?

Kaip apsaugoti daiktus nuo drėgmės?

Kaip susiplanuoti kitą dieną?

Kaip išlaikyti jėgas, kai kelionė trunka ne kelias dienas, o ištisus mėnesius?

Šie klausimai Aurimui yra nuolatinė ekspedicijos dalis.

Misisipė pasirodė visiškai kitokia nei ankstesnės vietovės

Aurimas atkreipė dėmesį ir į tai, kaip stipriai pasikeitė aplinka, palyginti su ankstesniais kelionės etapais.

Anksčiau jam teko plaukti vietovėmis, kuriose beveik nebuvo medžių.

Ten vyravo smėlingi krantai, akmenys ir atviros erdvės.

O Misisipės pakrantėse situacija visiškai kitokia.

Medžių ir augmenijos tiek daug, kad kai kur sunku net pasiekti sausumą.

Toks skirtumas turi įtakos ne tik kraštovaizdžiui.

Keičiasi ir keliautojo kasdienybė.

Atvirose vietose lengviau apžiūrėti krantą iš toliau, tačiau gali būti mažiau natūralios užuovėjos.

Tankiai apaugusiose pakrantėse galima rasti daugiau pavėsio, tačiau sudėtingiau išlipti ar įsikurti.

Todėl kiekviena nauja upės atkarpa reikalauja prisitaikymo.

5600 kilometrų kelionė – ne vien sportinis iššūkis

Aurimo Valujavičiaus ekspedicija per Ameriką išsiskiria savo mastu.

Maždaug 5600 kilometrų maršrutas Misūrio ir Misisipės upėmis yra vienas ambicingiausių lietuvio kelionių projektų.

Tokioje ekspedicijoje svarbu ne tik fizinis pasirengimas.

Didelę reikšmę turi planavimas, orų sąlygos, upių vandens lygis, srovės greitis ir galimybė rasti tinkamas sustojimo vietas.

Keliautojas taip pat dalijasi praktiniais ekspedicijos užkulisiais.

Naujausiame vaizdo įraše jis pasakojo apie saulės baterijų bandymą ir domėjosi Amerikos upių transportu.

Tai leidžia žiūrovams pažvelgti į kelionę plačiau.

Ji tampa ne tik nuotykių pasakojimu, bet ir savotiška pažintimi su Jungtinių Valstijų geografija, gamta bei gyvenimu prie didžiųjų upių.

Kodėl šis atradimas toks netikėtas?

Didelės upės dažnai siejamos su intensyvia laivyba, pramone ir žmonių veikla.

Todėl išgirdus apie potvynio paveiktą Misisipės pakrantę galima tikėtis gausybės įvairių atliekų.

Tačiau Aurimo stebėtoje vietoje vaizdas buvo kitoks.

Stambūs potvynio sunešti objektai ir didžiulės medienos sankaupos kontrastavo su palyginti nedideliu matomų plastiko šiukšlių kiekiu.

Būtent šis kontrastas ir nustebino patyrusį keliautoją.

Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad vandens kokybė vertinama atliekant tyrimus.

Net ir vizualiai švariame vandenyje gali būti nematomų teršalų, todėl vien iš išvaizdos negalima spręsti apie jo saugumą.

Aurimo pasakojimas atskleidžia jo asmeninį įspūdį iš konkrečios kelionės atkarpos, o ne visos upės ekologinės būklės vertinimą.

Kelionė, kurioje kiekviena diena gali nustebinti

Aurimas Valujavičius jau ne kartą įrodė, kad ilgos ekspedicijos pateikia daugiau netikėtumų, nei galima numatyti planuojant maršrutą.

Kartais didžiausiu išbandymu tampa oro sąlygos.

Kartais – fizinis nuovargis.

O kartais netikėčiausia dienos patirtis būna paprastas gamtos vaizdas.

Šį kartą Misisipė keliautojui parodė du visiškai skirtingus veidus.

Vienoje pusėje – potvynio sunešti rąstai, tankios pakrantės ir sunkiai pasiekiamos nakvynės vietos.

Kitoje – laukiniai gyvūnai ir netikėtai mažas matomų plastiko atliekų kiekis.

Būtent tokios akimirkos primena, kad net tūkstančius kilometrų įveikęs keliautojas vis dar gali pamatyti tai, ko visiškai nesitikėjo.

O Aurimo ekspedicija dar kartą parodo, kad tikrieji nuotykiai prasideda ten, kur baigiasi iš anksto susikurti lūkesčiai.

Straipsnio faktinis pagrindas – spalio 9 d. TV3 publikacija ir Aurimo Valujavičiaus paviešinto vaizdo įrašo aprašyti epizodai.

TV3

Nuotraukai rekomenduoju tikrą Aurimo Valujavičiaus kadrą baidarėje Misisipės upėje, geriausia su už jo matomomis medžių ir rąstų pilnomis pakrantėmis. Tai tiksliau perteiktų naujieną ir būtų tinkamas pagrindinis vaizdas „Google Discover“ srautui.