Tomas L.
Akivaizdu, kad praėjo laikai, kai atsakingi valdžios pareigūnai nekeldavo savo uodegos, leisdavo kitiems minėti ir pabrėžti jų dorybes. Antra vertus, premjerė veikiausiai nujaučia, kad vargu, ar kompetentingi neutralūs stebėtojai apibūdintų jos įgūdžius ir pasiekimus taip entuziastingai. Galbūt ji įsiklausė į amerikiečių žodžius, kad Dievas padeda tiems, kurie padeda sau patys, kad giriami tie, kurie save giria, tad nutarė duoti kitiems pavyzdį.
Taip pat akivaizdu, kad premjerė pasiryžusi iki galo išnaudoti savo pareigybės privilegijas ir lengvatas. Kelionė į Vatikaną buvo gana trumpa, bet susitikimas su popiežiumi dar trumpesnis, tad liko laiko paturistauti Romoje – gana malonus užsiėmimas, ypač kai visa šeima kartu, o išlaidas apmoka kiti. Jos kelionė su vyru į žiemos olimpines žaidynes buvo ilgesnė, truko penkias dienas, o valdžia už viską (taigi ir už vyrą) užmokėjo.
Kritikai tai vadino „politiniu turizmu“ už valstybės pinigus. Premjerė aiškino, kad per olimpines žaidynes ji dirbo, būtent, susitiko su kitų šalių lyderiais ir palaikė Lietuvos sportininkus. Tai tikrai sunkūs darbai! Tad gal ji būtų turėjusi paprašyti, kad prie jos įprasto atlyginimo būtų pridėta premija už savanoriškai atliktas sudėtingas pareigas?
Praeityje – ne gilioje praeityje, bet gal prieš 20–25 metus – buvo viliamasi, net laukiama, kad politiniai lyderiai demonstruotų didžiadvasiškumą, šį bei tą atliktų valstybės naudai, už tai nepateikdami smulkmeniškos išlaidų sąskaitos, lyg jie būtų eiliniai darbininkai, kurių atlyginimą lemia dirbtos valandos, net minutės. JAV advokatai ir verslininkai, kurie sutinka dirbti valdžiai, atsisako milijoninių atlyginimų, kad uždirbtų mažiau negu 400 tūkst. JAV dolerių per metus. Toks yra prezidento atlyginimo dydis, visi kiti turi būti mažesni.
Dabar Lietuvoje vyrauja kita dvasia. I. Ruginienės pavyzdys rodo, kad smulkaus buhalterio mentalitetas yra nesvetimas Vyriausybės vadovui. Neaišku, ar jos atvejis bus būdingas, ar išimtis, beveik savotiškas nesusipratimas. Neišvengiamai kyla klausimas, kaip toks mąstymas veikia kitus nutarimus, kaip jis nuspalvina įvairius sprendimus? Ar polinkis daug dėmesio skirti savo naudai lemia polinkį deramai neįvertinti visuomenės interesų?
I. Ruginienė nėra vienintelė politikė su smulkaus verslininko mąstysena. Veikiau šitoks mentalitetas tampa vis būdingesnis. Tai nėra teigiamas poslinkis, nes rodo, kad pareigūnai, kurie pirmiausia turėtų rūpintis visų, o ne tik savo ir savo šeimos gerove, vis daugiau reikšmės skiria asmeninei naudai.
Savanaudiškus premjerės skaičiavimus laikau smulkia korupcija, švelniu piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Tokia smulki korupcija formaliai nepažeidžia įstatymų, dėl jos nebus pradėta ikiteisminio tyrimo. Viskas lyg ir teisėta. Bet išvengti nusikaltimo nėra didelis laimėjimas, vertas pasididžiavimo ar paminėjimo šeimos kronikoje. Tai ne juodas, bet pilkas darbas, kuris vis dėlto teršia valstybę, palieka ant jos purvo.
Nors neturiu konkrečių duomenų ar tyrimų išvadų, susidaro įspūdis, kad šitoks mentalitetas plinta, tampa beveik normaliu reiškiniu arba bent reiškiniu, kurio nereikia nei aiškinti, nei teisinti, savaime suprantamu, beveik kaip dantų valymas, einant gulti.
Nelabai suprantu šio mentaliteto, to skubėjimo dabar užsidirbti. Premjerės atlyginimas yra geras, o pareigybė užtikrina, kad ir ateityje ji gaus gerą atlyginimą – arba kaip lobistė, arba eidama atsakingas pareigas kurioje nors privačioje bendrovėje. Palanki finansinė ateitis beveik šimtu procentų užtikrinta, tad nereikia dabar užsidirbti ir ateičiai. Baigus premjerystę, I. Ruginienei nereikės kęsti gėdos ir diskomforto dėl to, kad bus bedarbė ir našta visuomenei.
Laukiama lyderystės iš premjerės ir kitų atsakingų pareigūnų. Turiu pripažinti, kad man dažnai neaišku, kaip turi būti įgyvendinama ši mitais apgaubta savybė. Nors tai yra siekiamas bruožas, nebūtinai pageidaujamas.
Būtų naudinga, jei sociologas ar politologas nuosekliai pažvelgtų į šį reiškinį, nustatytų jo dažnumą, sudarytų įvairių pagrindimų sąrašą ir atkreiptų dėmesį į tai, kaip jis vaizduojamas viešojoje erdvėje. Neatmetu galimybės, kad be pagrindo sureikšminu savo nuogąstavimus, įžvelgiu problemas, kurių visuomenė nemato ar nelaiko kenksmingomis.
