Tomas L.
Šiandien, rugpjūčio 3-iąją, vienam ryškiausių Lietuvos humoristų ir televizijos veidų Vitalijui Cololo būtų sukakę 52-eji. Nors nuo netikėtos jo mirties praėjo beveik septyneri metai, žiūrovų atmintyje jis iki šiol išlieka toks pat gyvas – garsiai besijuokiantis, šmaikštus, nuoširdus ir gebantis šviesos įnešti net į paprasčiausią pokalbį.
Vitalijus Cololo gimė 1974 metų rugpjūčio 3 dieną Druskininkuose. Čia prabėgo jo vaikystė, čia vėliau jis buvo palydėtas ir į paskutinę kelionę. Graikų kilmės lietuvių humoristas buvo ne tik televizijos laidų ir renginių vedėjas, bet ir aktorius, režisierius bei pedagogas. Baigęs Druskininkų 2-ąją vidurinę mokyklą, Šiaulių pedagoginiame institute jis įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę.
Tačiau didžioji Lietuvos dalis Vitalijų pažino televizijos ekrane. Daugiau nei dešimtmetį jis dirbo TV3 televizijoje, vėliau savo karjerą tęsė LNK ir kituose televizijos kanaluose. Jo balsas, veido išraiškos ir ypatingas humoro jausmas tapo neatsiejama lietuviškos pramoginės televizijos dalimi.
Televizijos žmogus, kurio buvo neįmanoma nepastebėti
Vitalijus Cololo pasirodė daugybėje populiarių televizijos projektų. Žiūrovai jį prisimena iš laidų „Tegyvuoja karalius!“, „Šeštadienio šou“, „Šapro šou“, „Kioskelis“, „Puikusis šou“, „Dzin“, „Lietuvos talentai“, „Vaikų balsas“, „Švarūs pinigai“, „Žvaigždžių klubas“, „Prajuokink mane“ ir „Juoko kovos“.
Jis taip pat dalyvavo muzikiniuose projektuose. 2007 metais kartu su dainininke Rasa Kaušiūte pasirodė LRT projekte „Iššūkis žvaigždėms – Lietuvos dainų dešimtukas“, o 2012 metais su Natalija Bunke dalyvavo LNK laidoje „Žvaigždžių duetai“. Jų pora projekte užėmė trečiąją vietą.
Vis dėlto projektų ir laidų pavadinimai neatskleidžia svarbiausio dalyko. Vitalijus buvo žmogus, kuriam nereikėjo ilgai ruoštis, kad pralinksmintų aplinkinius. Atrodė, jog humoras jam buvo ne profesija, o natūrali būsena.
Jis mokėjo juoktis iš savęs, pastebėti gyvenimo keistenybes ir net nejaukiausią situaciją paversti istorija, kurią žmonės dar ilgai pasakodavo vieni kitiems. Jo juokas buvo garsus, o buvimas šalia – šiltas ir paprastas.
„Norėčiau, kad po manęs liktų ne atsiminimas, o šypsena“
Vienu jautriausių Vitalijaus Cololo paliktų sakinių tapo jo kadaise išsakyta mintis: „Norėčiau, kad po manęs liktų ne atsiminimas, o šypsena.“
Šiandien šie žodžiai skamba ypač prasmingai.
Vitalijus iš tiesų paliko šypseną. Ji liko senų televizijos laidų įrašuose, kolegų pasakojimuose, žiūrovų prisiminimuose ir tuose vakaruose, kai prie televizoriaus susirinkusios šeimos kartu juokdavosi iš jo pokštų.
Po humoristo mirties režisierius Emilis Vėlyvis Vitalijų vadino nuostabiu bičiuliu ir unikaliu, nepakartojamu aktoriumi. Arūnas Valinskas prisiminė jį kaip išskirtinį artistą, kūrusį kitų žmonių džiaugsmui.
Tokie žodžiai liudija, kad už scenoje matyto linksmo žmogaus slypėjo asmenybė, kurią mylėjo ne tik publika, bet ir kartu dirbę žmonės.
Išėjo būdamas vos 45-erių
2019 metų gruodžio 2 dieną Lietuvą pasiekė netikėta ir skaudi žinia – atostogaudamas Ispanijoje Vitalijus Cololo mirė ligoninėje. Jam buvo vos 45-eri.
Jo mirtis sukrėtė šeimą, artimuosius, kolegas ir tūkstančius žiūrovų. Atsisveikinti su humoristu Druskininkuose rinkosi bičiuliai, bendražygiai ir gerbėjai. Laidojimo namai buvo pripildyti baltų gėlių, o urną išnešė jo dukra Evita, šalia ėjusi su mama Inga.
Tai buvo skaudus atsisveikinimas su žmogumi, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį kitus vertė juoktis.
Šiandien jam būtų 52-eji
Sunku pasakyti, kokį Vitalijų šiandien matytume televizijoje. Galbūt jis vestų naują laidą, vaidintų filme, kurtų humoristinius pasirodymus ar tiesiog savo nepakartojamu juoku praskaidrintų dar vieną televizijos projektą.
Tikriausiai būtų toks pats – energingas, greitas, žodžio kišenėje neieškantis ir mokantis net rimčiausiomis aplinkybėmis atrasti ką nors šviesaus.
Šiandien Vitalijui Cololo būtų sukakę 52-eji.
Jo nebėra šalia, tačiau liko tai, ko jis pats ir norėjo – ne vien liūdnas atsiminimas, o šypsena.
Šypsena, kuri pasirodo išgirdus jo balsą sename televizijos įraše. Šypsena prisiminus jo pokštus. Ir kartu tylus liūdesys dėl žmogaus, kuris išėjo pernelyg anksti, bet per trumpą savo gyvenimą spėjo padovanoti Lietuvai labai daug juoko.
