Aidas Užkuraitis
Už uždarų durų vykęs Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano ir Vladimiro Putino pokalbis iš pradžių didelių lūkesčių nekėlė. Rusijos ir Ukrainos pozicijos tebėra labai nutolusios, kovos nesiliauja, o ankstesnės pastangos pasiekti susitarimą ne kartą baigėsi be rezultato.
Tačiau po susitikimo Erdoğanas pasirinko neįprastai optimistinį toną.
Turkijos vadovas pareiškė, kad pokalbis su V. Putinu buvo itin produktyvus, o svarbiausia – pasak Erdoğano, Rusijos prezidentas taip pat tikisi, kad karas Ukrainoje bus kuo greičiau užbaigtas taikiu būdu.
Tai dar nėra taikos susitarimas. Net nėra patvirtinimo, kad Maskva būtų atsisakiusi ankstesnių reikalavimų.
Vis dėlto Erdoğano žodžiai svarbūs dėl vienos priežasties: Turkija išlieka viena iš nedaugelio NATO valstybių, galinčių tiesiogiai kalbėtis ir su Maskva, ir su Kyjivu.
Susitikimas truko apie pusantros valandos
Erdoğanas ir Putinas susitiko Kirgizijos sostinėje Biškeke, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos viršūnių susitikimo paraštėse.
Uždaras dviejų prezidentų susitikimas truko maždaug pusantros valandos.
Jame taip pat dalyvavo Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas ir šalies žvalgybos vadovas İbrahimas Kalınas.
Tai rodo, kad pokalbis neapsiribojo vien protokoliniu prezidentų susitikimu.
Turkijos prezidentūra vėliau patvirtino, kad tarp svarbiausių aptartų klausimų buvo Rusijos karas prieš Ukrainą, padėtis Juodojoje jūroje ir galimos tolesnės diplomatinės pastangos.
Erdoganas: Putinas irgi nori, kad karas baigtųsi
Didžiausio dėmesio sulaukė Erdoğano komentarai jau po susitikimo.
Turkijos prezidentas žurnalistams sakė, kad pokalbis su Putinu vyko labai draugiškoje atmosferoje ir buvo produktyvus.
Tačiau svarbiausi žodžiai nuskambėjo kalbant apie Ukrainą.
Erdoğanas pareiškė, kad kuo greitesnė taiki karo pabaiga yra ne tik Turkijos, bet, jo teigimu, ir Putino lūkestis.
Turkijos vadovas taip pat teigė V. Putinui pasakęs, kad Ankara pasirengusi dėti visas įmanomas pastangas taikai skatinti.
Jo žinutė buvo optimistinė – karą, pasak Erdoğano, galiausiai turi pakeisti taika.
Vis dėlto šiuos žodžius būtina vertinti politiniame kontekste.
Tai yra Erdoğano pateiktas pokalbio su Putinu vertinimas. Jis savaime neįrodo, kad Rusija pakeitė savo derybines sąlygas ar yra pasirengusi priimti Ukrainai tinkamą taikos susitarimą.
Užkulisiuose iškilo dar viena svarbi tema
Prezidentai aptarė ne tik bendrą karo baigtį.
Kremlius patvirtino, kad viena pagrindinių pokalbio temų buvo padėtis Juodojoje jūroje.
Tai gali būti itin svarbi detalė.
Turkija jau turi patirties tarpininkaujant Maskvai ir Kyjivui būtent šioje srityje. 2022 metais Ankara kartu su Jungtinėmis Tautomis padėjo sudaryti Juodosios jūros grūdų iniciatyvą.
Pagal ją, nepaisant karo, iš Ukrainos uostų buvo galima saugiau eksportuoti dešimtis milijonų tonų žemės ūkio produkcijos.
Rusija 2023 metais iš šio susitarimo pasitraukė.
Dabar Erdoğanas vėl kalba apie būtinybę sukurti mechanizmą, kuris užtikrintų komercinės laivybos saugumą Juodojoje jūroje.
Tai dar nėra senojo grūdų susitarimo atkūrimas, tačiau gali tapti viena iš sričių, kurioje būtų įmanoma ieškoti mažesnio masto susitarimo.
Turkija vėl siūlosi prie derybų stalo
Ankara taip pat neatmeta galimybės vėl priimti Rusijos ir Ukrainos derybininkus.
Turkija šį vaidmenį jau atliko ankstesniais karo metais ir dabar siekia išlaikyti tarpininkės poziciją.
Tai nėra atsitiktinumas.
Turkija yra NATO narė, remia Ukrainos teritorinį vientisumą, tačiau tuo pat metu nepalaiko tokio pat santykių su Maskva nutraukimo, kokį pasirinko daugelis kitų Aljanso valstybių.
Ankarą ir Maskvą sieja prekyba, energetika, turizmas bei dideli bendri projektai.
Todėl Erdoğanas turi galimybę tiesiogiai kalbėtis su Putinu net ir tada, kai daugelio Vakarų valstybių lyderių ryšiai su Kremliumi yra labai riboti.
Tačiau žodis „proveržis“ kol kas būtų per ankstyvas
Erdoğano pareiškimai skamba viltingai, tačiau dabartinė situacija gerokai sudėtingesnė.
Rusijos ir Ukrainos pozicijos dėl būsimo susitarimo tebėra labai skirtingos.
Maskva iki šiol reikalauja, kad Ukraina atsisakytų NATO narystės siekio ir pripažintų Rusijos reikalavimus dėl teritorijų, kurių dalies Rusijos kariuomenė net nekontroliuoja.
Ukraina tokius reikalavimus atmeta.
Kyjivas pabrėžia, kad negali būti verčiamas tiesiog atiduoti teritorijų, kurias Ukrainos pajėgos tebėra apgynusios.
Todėl vien optimistinis prezidentų pokalbis šio esminio prieštaravimo nepanaikina.
Tą parodė ir naujausios amerikiečių derybos
Pastarųjų dienų įvykiai suteikia dar vieną priežastį neskubėti skelbti diplomatinės pergalės.
JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiuntiniai Steve’as Witkoffas ir Jaredas Kushneris neseniai surengė ilgus pokalbius su Putinu Maskvoje.
Kremlius susitikimą vadino labai naudingu.
Tačiau konkretaus proveržio nebuvo paskelbta.
Po Maskvos amerikiečiai išvyko į Kyjivą ir susitiko su Volodymyru Zelenskiu.
Ukrainos prezidentas vėliau sakė, kad amerikiečiai pateikė keletą vertų dėmesio idėjų. Vis dėlto ir po šio susitikimo taikos susitarimo neatsirado.
Tai reiškia, kad šiuo metu vyksta intensyvus diplomatinis judėjimas, tačiau pagrindiniai ginčai išlieka.
Vienas signalas vis dėlto pasikeitė
Dar prieš kelis mėnesius diplomatinis procesas atrodė beveik sustojęs.
Dabar vienu metu vyksta keli skirtingi kontaktai.
Su Putinu kalbasi Erdoğanas. Į Maskvą ir Kyjivą važiuoja JAV pasiuntiniai. Donaldas Trumpas kalbasi su Putinu telefonu, o Zelenskis ruošiasi naujiems kontaktams su JAV prezidentu.
Svarstoma ir apie galimą naują platesnio formato susitikimą.
Turkija minima tarp valstybių, kurios potencialiai galėtų jį priimti.
Todėl Erdoğano pareiškimas nėra izoliuotas diplomatinis epizodas. Jis pasirodė tuo metu, kai aplink karo užbaigimo klausimą vėl vyksta intensyvus politinis judėjimas.
Tačiau karas tuo metu nesustojo
Būtent čia atsiranda didžiausias kontrastas.
Kol politikai kalba apie taiką, kariniai veiksmai tęsiasi.
Po trumpos pauzės, sutapusios su JAV pasiuntinių vizitu, Rusija vėl surengė didelę raketų ir dronų ataką prieš Kyjivą ir kitus Ukrainos regionus.
Tai parodo, kokia didelė praraja tebėra tarp diplomatinių pareiškimų ir realios situacijos.
Todėl Erdoğano žodžius šiuo metu tiksliausia vertinti ne kaip pranešimą apie pasiektą taiką, o kaip signalą, kad Ankara mato galimybę tęsti derybas.
Ar Turkija gali tapti vieta, kur viskas pajudės?
Tokio scenarijaus atmesti negalima.
Turkija jau ne kartą parodė, kad gali kalbėtis su abiem pusėmis, o jos geografinė ir politinė padėtis suteikia Ankarai neįprastą tarpininkės vaidmenį.
Tačiau net geriausias tarpininkas negali pasiekti susitarimo, jeigu pačios kariaujančios šalys nesutaria dėl pagrindinių sąlygų.
Todėl tikrasis lūžis įvyktų ne tada, kai vienas lyderis po susitikimo pasakytų optimistiškus žodžius.
Jis įvyktų tada, kai Maskva ir Kyjivas realiai priartėtų prie suderinamų pozicijų.
Kol kas to dar nematyti. Tačiau Erdoğano žodžiai atskleidžia vieną svarbią detalę – diplomatiniai kanalai nėra uždaryti, o Turkija pasirengusi vėl tapti vieta, kurioje būtų mėginama ieškoti susitarimo.
Ar šįkart tai virs tikru proveržiu, parodys ne pareiškimai, o artimiausių derybų rezultatai.
