Sodas ir daržas
Rusijoje gilėja energetinė krizė: vienoje didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje kai kurių regionų gyventojai degalų laukia per naktį, o prie degalinių statomi laikini tualetai. Kremlius tikina, kad padėtis kontroliuojama, tačiau krizė persimeta ir į okupuotą Krymą, kur pripažįstamas degalų trūkumas, elektros sutrikimai ir augantis civilių nerimas. Ar degalų krizė gali išprovokuoti visuomenės pasipriešinimą Rusijoje?
Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas Briuselyje, ambasadorius Eitvydas Bajarūnas.
Degalų krizė Rusijoje: ar ji gali tapti lūžio tašku?
Tai kiek verta, tikėtis, kad degalų krizė Rusijoje gali privesti prie realaus pasipriešinimo režimui būtent iš gyventojų pusės?
A. Valionis: Manau, kad negali, aišku, viskas susideda. Sudėjus visus komponentus: gerovės fondo mažėjimą, didelį biudžeto deficitą, mažėjančias naftos pajamas, didėjančius mokesčius norint kompensuoti tas naftos pajamas bei didėjančią infliaciją dėl visų tų paminėtų priežasčių.
Didelį vaidmenį suvaidina, kaip Vakarų ekspertai mano, 25 proc. sumažėjęs naftos perdirbimas vidaus vartojimui. Jeigu anksčiau degalų gamindavo žymiai daugiau, tai dabar sumažėjo ir dyzelino, ir benzino gamyba. Aišku, matyti kaupiamasis efektas to, kas buvo daroma jau nuo praėjusių metų.
Jeigu daužomos didelės raktifikacijos kolonėlės, jų remontui reikia daug iš Vakarų gaunamų sudėtinių dalių, kurios, matyt, iki galo neatkeliauja, o Ukrainos ginklavimasis ir technologinis persiginklavimas leidžia jiems siekti žymiai toliau, žymiai plačiau ir nešti žymiai galingesnius sprogmenis, kurie padaro daug didesnę žalą. Viskam susidėjus, gaunasi deficitas.
Jūs labai teisingai atkreipėte dėmesį į 1 dalyką: ar galima sukelti gyventojų nepasitenkinimą. Atsakymas dėl 1 faktoriaus – ne, bet faktorių suma duoda kritinę masę, kada tas nepasirašytas, tylus susitarimas su Rusijos žmonėmis yra suardomas.
Iki šiol buvo taip: jūs nejaučiate karo, turite internetą, turite kurą, turite kavines, o tie, kurie važiuoja kariauti už didelius pinigus, tarsi nuperkami ten mirti, tačiau tai yra atskira žmonių kategorija.
„Jūs geriau mirštate už tėvynę, negu nuo alkoholio ar autoavarijose“, – kaip 1 sykį labai plačiai postringavo Vladimiras Putinas. Šeimos iš dalies su tuo sutinka, nes gaunami milijonai. Atsiranda net firmos, kurios organizuoja vedybas su vadinamosios specialiosios operacijos dalyviais po jų mirties – kažkoks gogoliškas „mirusių sielų“ variantas.
Taip kad odinis dirželis ant Rusijos kaklo vis labiau smaugiamas, bet resursai lieka dideli. Rusijos visuomenė, be abejo, yra prispausta ir paklusni, baudžiamas bet koks bandymas kritiškai kalbėti, bet nepasitenkinimas kaupiasi. Žymiai lėčiau negu mes norėtume, bet tai vyksta.
Bajarūnas: Rusija dar turi daug resursų smogti Ukrainai
Pone Bajarūnai, girdime 2 pozicijas: viena – realistiškesnė, kad Rusijos ekonominis krachas vis dar neatėjo, nors apie jį kalbama seniai; kita – kad dabartinė energetinė krizė gali būti esminis lūžio momentas. Kuriam vertinimui jūs labiau pritartumėte?
E. Bajarūnas: Aš pats turiu prisipažinti savo nuodėmę: 2022 metų balandį, kai buvau atšauktas iš Maskvos ir parvykau į Lietuvą, pradėjau dalinti interviu apie situaciją Maskvoje remdamasis šviežiais vaizdais.
Aš irgi įsivaizdavau, kad Rusijos ekonomika neatlaikys, kad jau viskas, išjungimas, energetika jau buvo ties resursų ribojimu ir panašiai, bet atlaikė. Žiūrėkite, praėjo jau 4,5 metų, o Rusija laikosi.
Kad neatkartočiau gerbiamo kolegos, ministro Antano Valionio žodžių, aš paliesiu kitus aspektus. Viena vertus, reikia atsiminti: mes čia kalbame apie Rusiją, bet yra mažiausiai 2 žaidėjai: yra Rusija, kurią mes norime užspausti, ir yra Ukraina, kuri nesenai patyrė didžiulį Rusijos smūgį.
Nereiškia, kad tai vyks kiekvieną naktį, bet kai mes kalbame, jog dar šiek tiek paspausime Rusiją, turime prisiminti, kad ji dar turi pakankamai grubių priemonių – raketų, „Iskanderų“, „Kalibrų“ – smogti Ukrainai. Todėl, kalbėdami apie Rusijos užspaudimą, turėkime omenyje, kad Rusija dar turi resursų. Nemanau, kad tai atgrasys Ukrainą nuo priešinimosi, bet tikrai dar padarys daug žalos ir, deja, bus daug ukrainiečių mirčių.
Antras aspektas, kuris mane, kaip Rusijos tyrėją ir žinovą, labiausiai domina: mes kartais bandome aiškinti procesus Rusijoje per savo supratimo prizmę. Manome, kad jeigu šalis patiria sunkumus, žmonės pradeda nerimauti. Kaip jūs ir ponas Antanas minėjote, žmonės socialiniuose tinkluose, „Telegram“ kanaluose platina vaizdus, skundžiasi benzino trūkumu, tai rodo masinį lojalistų, kurie tiki ir galbūt iki šiol myli Putiną, nepasitenkinimą, bet kaip mąsto Putinas, jo režimas ir Kremliaus aplinka? Jie nemąsto, kad reaguojant į šiuos procesus, nors protestų dar nėra, reikėtų stabdyti karą ar pradėti derybas. Jie mąsto, kaip tai pakreipti propagandos pagalba, kaip iš naujo ją pritaikyti, kad žmonės vėl pradėtų tikėti.
Čia aš neseniai atkreipiau dėmesį į įdomią tendenciją: kai prieš savaitę buvo didžiulis smūgis netoli Maskvos centro esančiai Kapotnios naftos perdirbimo gamyklai ir matėme kylantį dūmų stulpą, Maskvai tai buvo didžiulis smūgis, Putinas tylėjo.
Jis tylėjo, nes jo propaganda dar nebuvo pasiruošusi to komentuoti. Tai yra Putino stilius: nuo pat „Kursko“ povandeninio laivo nuskendimo, po Bučos žudynių ir kitų tragedijų Putinas dažniausiai tylėdavo, tačiau šįkart tyla truko gana ilgai ir atrodė, kad propaganda tikrai pasimetusi ir šį savaitgalį Putinas išėjo su galbūt žinoma, bet dar kartą paaštrinta žinia: „Gerbiami Rusijos žmonės, karas tik prasidėjo. Prieš mus yra ne Ukraina. Ukrainą mes nugalėtume per 3 dienas, bet prieš mus yra visi Vakarai. Todėl, gerbiami žmonės, aš nežadu jums, kad baigsis tie sprogdinimai, nes turime rimtą priešą. Turime atsilaikyti, nes Vakarai nori mums suduoti strateginį smūgį, jie susivienijo ir turi piktų kėslų.“
Iš tikrųjų tai yra naujas Putino planas: pakreipti nepasisekusią specialiąją karinę operaciją, per kurią norėta Kijevą užimti per 3 dienas, į naują naratyvą. Kaip ir minėjau, tai yra visiškai kitoks Putino mąstymas.
Jis neišsigąsta krizių, o pradeda mąstyti, kaip toliau manipuliuoti žmonėmis. Kol kas jam ne taip gerai sekasi, bet įsijungia visa propagandos mašina – Solovjovai, visa regioninė ir centrinė žiniasklaida – ir jie bandys situaciją pakreipti savo naudai.
Aš bijau, kad žmonės masiškai į gatves protestuoti neis – Rusai toliau tikės, kad juos puola Vakarai, kad reikia vienytis ir padėti tautos vadui, kuris kovoja su priešais. Baigdamas noriu pasakyti, kad šios situacijos naujumas ir sunkumas Putinui yra tas, jog tokio masto krizės per visą šį karą dar nebuvo.
Buvo Prigožino žygis į Maskvą, buvo prarastos okupuotos teritorijos Ukrainai jas atkovojus, didžiuliai smūgiai, Krymo tilto sprogdinimas ir Juodosios jūros laivyno pavertimas praktiškai niekiniu, tačiau to, kad būtų ribojamas internetas, žmonės netektų darbo, trūktų benzino, žlugtų atostogos ir kiltų grėsmė prarasti Krymą – to dar nebuvo.
Mums, Vakarams, tai rodo, kad nereikia per anksti džiaugtis sėkme, o toliau spausti. Tik stipriai prispausta Rusija pradės siųsti signalus, kad nori ne propagandą keisti, o pradėti derėtis, ko kol kas toli gražu nematome.
Esu Tomas L., nuolatinių tekstų bei straipsnių autorius, kuris semiasi įkvėpimo iš kasdienės gyvenimo patirties ir įvairiausių srities temų. Mano rašymo stilius – šiltas, nuoširdus ir nenutrūktai skatinantis galvoti bei mokytis naujo. Tikiuosi, kad Jums patinka mano publikuojami straipsniai ir galėsime Jums jų pasiūlyti vis daugiau. Svarbuzinoti.lt – Vyr. redaktorius Tomas.