Tomas L.
Tautinių mažumų įstatymas galioja jau metus, tačiau akivaizdu, kad jis vis dar neišsprendžia esminių problemų. Auga ksenofobija ir antisemitizmas, rusakalbė bendruomenė praranda atstovavimą, o mažiausios bendruomenės vis labiau nyksta iš valstybės akiračio. „Yra ir dalykų, dėl kurių mums paprasčiausiai turėtų būti gėda. Pavyzdžiui, kad iki šiol neturime deramo Romų genocido memorialo Paneriuose. Per trisdešimt penkerius Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome pastatyti vieno oraus paminklo“, – pokalbyje su LRT.lt sako premjerės Ingos Ruginienės patarėjas Aleksandras Radčenko.
Lietuvos tautinių mažumų politika šiandien balansuoja tarp realios pažangos ir įsisenėjusių spragų. Vienos bendruomenės vis tvirčiau įsitvirtina valstybės gyvenime, kitoms vis dar trūksta aiškaus balso ir nuoseklaus bendradarbiavimo su institucijomis. Kokią kryptį šiandien renkasi valstybė, kur stringa dialogas ir kodėl, pasak pašnekovo, „su lietuviais reikia kalbėtis lietuviškai“ – atsakymai šiame LRT.lt interviu.
– Kaip vertinate bendrą santykių tarp Lietuvos daugumos ir tautinių mažumų būklę? Ar judame didesnės integracijos link, ar priešingai – didėja įtampa?
– Matome abi tendencijas vienu metu. Iš vienos pusės, tautinės mažumos šiandien yra gerokai labiau integruotos nei prieš 25 metus. Kai pradėjau dirbti Teisingumo ministerijoje, ten dirbo keturi lenkai: ponas Kazimieras, prižiūrėjęs kopijavimo aparatą, dvi valytojos ir aš – pirmasis teisininkas. Šiandien turime du lenkų kilmės ministrus, aštuonis viceministrus, premjero ir ministrų patarėjus, departamentų vadovus. Rusų, baltarusių, žydų, totorių yra mažiau, bet jie taip pat matomi. Tai didžiulis kokybinis ir kiekybinis šuolis mažumų dalyvavimo valstybės gyvenime prasme.
Iš kitos pusės, liberali demokratija, paremta pagarbos mažumų teisėms principu, visame pasaulyje traukiasi. Didėja spaudimas, kad dauguma diktuotų sąlygas, o mažumos turėtų prisitaikyti arba „išnykti“. Lietuvoje šias globalias tendencijas rodo augantis priešiškumas migrantams, didėjantis nusistatymas prieš rusakalbius šalies gyventojus, atgimstantis antisemitizmas, besiformuojanti islamofobija.
Galbūt tai – paskutinė akimirka, kai politiškai dar įmanoma nuveikti ką nors gero tautinių mažumų labui, nes ateities vyriausybės ir parlamentai gali būti tam mažiau atviri.
– Kokią politiką tautinių mažumų atžvilgiu siekia įgyvendinti premjerės I. Ruginienės Vyriausybė? Ką šiandien galime pasakyti apie jos viziją ir prioritetus?
– Premjerė Ruginienė pirmiausia akcentuoja dialogą su visomis grupėmis. Būtent jos kadencijos metu pirmą kartą istorijoje įvyko ministro pirmininko susitikimas su LGBT+ bendruomenės atstovais. Ji taip pat susitiko ir su naujai suformuota Tautinių mažumų taryba. Per šį susitikimą nebuvo jokių tabu temų: kalbėta apie nepakankamą finansavimą, mažumų atvaizdavimą žiniasklaidoje, būtinybę tobulinti Tautinių mažumų įstatymą.
Aptartos ir mažesnių bendruomenių problemos, nes viešose diskusijose tautinių mažumų politika dažnai redukuojama tik į lenkų ar rusų klausimus, tačiau šalia gyvenantys totoriai, karaimai, žydai taip pat turi savo iššūkių, kuriuos valstybė privalo matyti ir spręsti.
Vyriausybėje politinės valios spręsti šias problemas tikrai yra. Daug sunkiau jos rasti Seime – čia mūsų laukia dar labai daug darbo. Todėl pokyčiai nebus revoliuciniai, juolab kad tam reikia ne tik noro, bet ir lėšų. O šiandien didžioji dalis laisvų valstybės finansų skiriama saugumui ir gynybai. Tai teisingas sprendimas: be nepriklausomos valstybės nebus nei žmogaus teisių, nei tautinių mažumų teisių.
– Spalio 27 d. įvyko pirmasis Jūsų minėtos „naujos sudėties“ Tautinių mažumų tarybos posėdis. Kaip praktiškai vyksta jos narių rinkimas, kiek galima sakyti, kad sudėtis atsinaujino, ir kokia apskritai yra šios Tarybos paskirtis?
– Tarybos narius renka pačios tautinių mažumų organizacijos: lenkai turi tris atstovus, rusai – tris, baltarusiai ir ukrainiečiai – po du, o mažesnės bendruomenės – po vieną. Įstatymas taip pat numato galimybę dalyvauti organizacijoms, dirbančioms žmogaus teisių ar tautinių mažumų srityje, tačiau šįkart tokių kandidatų neatsirado. Trys nariai buvo kooptuoti ir Tautinių mažumų departamento direktoriaus – todėl, pavyzdžiui, atsirado papildomų totorių ar vokiečių atstovų.
Kalbant apie atsinaujinimą, jis yra dalinis. Rusakalbės bendruomenės atstovai pasikeitė, o lenkų – liko tie patys. Svarbu tai, kad atsirado šiek tiek naujos energijos, bet kartu išlaikyta ir veiklos tęstinumo logika.
Taryba turi veikti autonomiškai. Mes neketiname kontroliuoti jos darbo – tikimės, kad ji aktyviai teiks ne tik problemas, bet ir jų sprendimus, dalyvaus darbo grupėse ir komisijose. Vyriausybė yra atvira bendradarbiauti, tačiau tai turi būti partnerystė, o ne vienpusis lūkestis, kad „valstybė turi duoti“.
– Tautinių mažumų įstatymas galioja nuo šių metų pradžios, tačiau kritikai teigia, kad jis vis dar mažai ką keičia. Kuriame etape yra jo tobulinimo darbai?
– Vyriausybės programos įgyvendinimo plane esame numatę kelias priemones, susijusias su tautinių mažumų politika. Viena jų – Teisingumo ministerijos įsipareigojimas parengti dvi analizes: vieną dėl asmenvardžių rašymo teisinių nuostatų, kitą – dėl Tautinių mažumų įstatymo. Remiantis šiomis analizėmis bus rengiami atitinkamų teisės aktų pakeitimai.
Tautinių mažumų – tarp jų ir lenkų – keliami klausimai gali būti sprendžiami įvairiais būdais. Teisiškai optimaliausia būtų keisti patį Tautinių mažumų įstatymą, tačiau šiandien Seime tiesiog nėra pakankamai balsų tokiai reformai priimti.
Todėl ieškome ir alternatyvų: siauresnių pataisų, Vyriausybės nutarimų ar ministrų įsakymų pakeitimų. Priminsiu, kad jau dabar – nors dažnai apie tai pamirštama – galimybė bendrauti su savivaldybėmis gimtąja kalba yra įteisinta Vyriausybės nutarimu, be įstatymo keitimo.
Tikimės, kad Teisingumo ministerija pateiks visą galimų sprendimų spektrą. Vyriausybei patvirtinus įgyvendinimo planą – o tai turėtų įvykti artimiausiomis dienomis – minėtos analizės ir projektai turėtų būti parengti 2026–2027 metais.
– Premjerė yra pareiškusi apie pasirengimą kalbėti apie diakritinių ženklų įteisinimą. Ar yra reali galimybė, kad Lietuva leistų visišką vardų ir pavardžių rašybą originalo forma?
– Nuo vasario mėnesio Seime svarstomas socialdemokrato Lauryno Šedvydžio pateiktas Asmenvardžių rašymo įstatymo pataisų projektas. Premjerė šį projektą palaiko, todėl šiandien svarbiausia – surinkti pakankamai balsų, kad jis pereitų pirmąjį svarstymą, o vėliau ir du kitus etapus.
Problema ta, kad dabartiniame Seime už progresyvius pokyčius – nesvarbu, ar kalbame apie tautinių mažumų, ar apie seksualinių mažumų teises, balsų yra apie 55–58. Tai per mažai – reikia bent 71. Todėl būtina ieškoti platesnės politinės paramos.
– Matome augantį nepakantumą ir vis didesnį priešiškumą rusų kalbai ir rusakalbiams gyventojams. Ar Vyriausybė laiko tai problema, į kurią valstybė turi reaguoti?
– Teisine prasme viskas jau yra sureguliuota: galiojantys įstatymai draudžia diskriminaciją ir neapykantos kalbą visų tautinių, kalbinių, religinių ar rasinių grupių atžvilgiu. Problema nėra teisės aktai, problema – praktika. Valstybės institucijos ne visada reaguoja taip, kaip turėtų: policija, prokuratūra ar net teismai kartais užmerkia akis prieš neapykantos kalbos atvejus ar nusikaltimus, kuriuos motyvuoja išankstinės nuostatos.
Tikiuosi, kad situaciją bent iš dalies pagerins Vyriausybės parengtas kovos su antisemitizmu, ksenofobija ir kitomis neapykantos formomis planas. Jo projektas jau parengtas, šiuo metu derinamas ir, tikiuosi, bus patvirtintas kitų metų pirmąjį ketvirtį.
Plane numatyti tiek edukaciniai, tiek sisteminiai veiksmai: parama policijos pareigūnams, prokurorams ir mokytojams, kurie aktyviai prisideda prie ksenofobijos mažinimo, atitinkami mokymai, gerųjų praktikų stiprinimas, aktyvi kova su etniniais stereotipais.
Svarbiausia vis dėlto prisiminti: visi – nepriklausomai nuo kalbos, tautybės, rasės ar religijos – esame Lietuvos gyventojai ir piliečiai, turime vienodas teises ir esame verti tokios pat pagarbos. Nesvarbu, ar kalbame apie lietuvius, lenkus, ar apie rusakalbius Lietuvos gyventojus.
– Ar Lietuva turi nuoseklią politiką rusų kalbos atžvilgiu?
– Rusų kalba yra gimtoji nemažai daliai mūsų piliečių, kurie yra lojalūs valstybei ir aktyviai ją kuria: dirba administracijoje, policijoje, kariuomenėje, kuria verslus. Visiškai natūralu, kad Lietuvos rusas su šeima ar draugais kalba rusiškai. Lygiai taip pat natūralu, kad tokiose vietose kaip Visaginas gyventojas kreipiasi į savivaldybę savo kalba.
Todėl nematau jokio pagrindo valstybei siekti rusų kalbos išstumti iš kasdienio gyvenimo ar kurti kokius nors „kovos su rusų kalba“ planus. Žinoma, kiekvienas Lietuvos gyventojas turi teisę būti aptarnautas valstybine kalba – ir tai turi būti užtikrinta be jokių išlygų.
Vietovėse, kur rusakalbė bendruomenė nuo seno sudaro reikšmingą gyventojų dalį – Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, rusų kalba visada bus girdima. Ir tai yra normalu. Lygiai taip pat normalu, kad po keliolikos metų Vilniuje vis dažniau girdėsime anglų kalbą. Tampame vis turtingesne, bet ir senstančia visuomene, todėl natūraliai traukiame naujus gyventojus. Migracija – tiek iš rusakalbių, tiek iš nerusakalbių šalių – tik augs. Tai globalus procesas, būdingas ne vien Lietuvai.
Mūsų užduotis – veiksmingai integruoti naujus gyventojus ne tik mokant juos lietuvių kalbos, bet ir perduodant jiems savo vertybes. Tuo pat metu turime paruošti ir savo visuomenę tam, kad viešojoje erdvėje girdėsime vis daugiau skirtingų kalbų, matysime vis daugiau įvairovės.
– Kultūros bendruomenės proteste buvo aiškiai matomas lenkų mažumos dalyvavimas, tačiau rusakalbė bendruomenė buvo beveik nematoma. Ar valstybės institucijos analizuoja, kodėl ši grupė taip menkai dalyvauja pilietiniame gyvenime?
– Mano nuomone, tiek dalyvavimas proteste, tiek nedalyvavimas jame gali būti pilietinės laikysenos išraiška. Atvirai pasakius, nemanyčiau, kad minėtame proteste matėme masinį lenkų dalyvavimą. Nuotraukose mačiau baltos ir raudonos spalvų derinių, tačiau nemačiau jokių plakatų lenkų kalba. Tai gali reikšti, kad dalis žmonių dėl tam tikrų priežasčių nenorėjo akcentuoti savo tautinės tapatybės, galbūt todėl, kad protestas buvo nukreiptas prieš kairiųjų Vyriausybę ir turėjo labiau dešinįjį toną, o gal dėl kitų priežasčių.
Panašiai, tikėtina, ir rusakalbiai sąmoningai neakcentavo savo dalyvavimo, nors manau, kad jų taip pat buvo.
Kalbant plačiau, rusakalbės bendruomenės dalyvavimas viešajame gyvenime iš tiesų sumenko. Dar prieš 12–13 metų būtent rusai buvo laikomi sėkmingos integracijos pavyzdžiu ir užėmė daug reikšmingų pareigų valstybės administracijoje. Krymo aneksija ir vėliau prasidėjusi plataus masto Kremliaus agresija prieš Ukrainą pakeitė viską: ne tik visuomenės požiūrį į rusus, bet ir pačią rusų mažumą, ji šiandien išgyvena tam tikrą dezorientacijos laikotarpį ir ieško naujų atstovavimo formų.
Senesnės organizacijos subyrėjo arba susikompromitavo bendradarbiavimu su Rusijos ambasada. Todėl reikalingi nauji lyderiai ir naujos struktūros. Viena iš įdomesnių iniciatyvų – šiemet susikūrusi „Pilietinio dialogo iniciatyva“. Jei iš jos išaugs atsakinga partnerė dialogui su valstybe, tai galėtų tapti nauju etapu valstybės ir rusakalbės bendruomenės santykiuose.
– Vis dėlto „Pilietinio dialogo iniciatyvos“, apie kurią minėjote, aktyvumas pastaraisiais mėnesiais beveik išblėso. Kokios sąlygos – tiek daugumos, tiek pačios rusakalbės bendruomenės pusėje – būtinos, kad dialogas galėtų vykti atviriau, be baimių ir be automatinio naujų iniciatyvų stigmatizavimo kaip grėsmės valstybingumui?
– Tokiose iniciatyvose svarbiausia yra nuoseklumas. „Pilietinio dialogo iniciatyva“ vis dar veikia – matau jos atstovų darbo grupėse, įvairiuose susitikimuose, matau jų teikiamų pasiūlymų Tautinių mažumų departamentui, Kultūros ministerijai ar Vyriausybei. Todėl tikiu, kad iš šios iniciatyvos dar gali išaugti kažkas reikšmingo.
O jei ne iš šios – atsiras kita, nes, kaip patys rusai sako, „šventa vieta tuščia nebūna“. Valstybei ir lietuvių daugumai reikia partnerio dialogui rusakalbės bendruomenės pusėje.
Yra tik viena būtina sąlyga: absoliutus lojalumas Lietuvos euroatlantinei krypčiai ir visiškai aiški pozicija dėl Kremliaus ir karo Ukrainoje. Toks partneris privalo tai deklaruoti be dviprasmybių.
– Mano manymu, dar viena problema yra tai, kad šiai bendruomenei šiandien trūksta ryškaus, plačiai pripažįstamo autoriteto, galinčio tapti tikru dialogo partneriu.
– Tai esminis skirtumas tarp lenkų ir rusakalbės mažumos Lietuvoje. Lenkų bendruomenė turi aiškiai matomų politikų ir ekspertų – nuo parlamentarų ir ministrų iki patarėjų ir visuomenininkų, tiek siejamų su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, tiek jai oponuojančių. Tai žmonės, kurie atvirai deklaruoja savo tapatybę, viešai gina bendruomenės interesus ir daugeliu svarbiausių klausimų kalba vienu balsu.
Rusakalbėje bendruomenėje natūralių lyderių taip pat yra – pavyzdžiui, Seimo nariai Jevgenijus Šuklinas ar Jekaterina Rojaka. Teoriškai jie ir turėtų tapti šios bendruomenės veidais. Tačiau praktiškai jų balsų beveik negirdėti. Todėl viešojoje erdvėje rusakalbių vardu kalba žmonės, kurie kol kas neturi tokio politinio svorio, kad būtų plačiai išgirsti.
Dėl to rusakalbė mažuma šiandien lieka be vieningo, atpažįstamo atstovavimo – o tai rimta problema, kai reikia aiškaus ir patikimo partnerio dialogui su valstybe.
– Rusakalbės mokyklos – kokia jų ateitis? Ar valdžia turi aiškią strategiją šiuo klausimu?
– Galiu užtikrinti, kad premjerė I. Ruginienė nepalaiko jokių siūlymų riboti ar juo labiau likviduoti rusakalbį švietimą. Vyriausybė taip pat nedirba šia kryptimi. Tačiau Lietuvoje visada buvo politikų – net ir socialdemokratų ar liberalų gretose, kurie pasisako už tokių mokyklų naikinimą. Po 2022 metų vasario 24-osios šios nuotaikos tik sustiprėjo. Tai labai pavojinga tendencija.
Juolab kad, mano įsitikinimu, jei toks požiūris būtų priimtas kaip norma, kitas taikinys būtų bet kuri kita nelietuviška mokykla. Tokios idėjos jau skamba – Vytautas Sinica viešai teigia, kad po rusakalbių mokyklų „eilėje laukia“ lenkiškos.
Tuo tarpu tyrimai visame pasaulyje – nuo Švedijos iki Nigerijos – rodo tą pačią tiesą: vaikai geriausius rezultatus pasiekia mokydamiesi gimtąja kalba. Žinoma, kartu turime užtikrinti ir aukštą valstybinės kalbos mokėjimą. Tačiau šių metų brandos egzaminų rezultatai parodė, kad, pavyzdžiui, lenkiškų mokyklų abiturientai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė praktiškai tokiu pat lygiu kaip ir lietuviškų mokyklų mokiniai. Skirtumai egzistuoja pradinių klasių lygmenyje – ir tai natūralu, bet vėliau jie išsilygina.
Visa tai rodo, kad sistema veikia geriau, nei dažnai manoma, o kalbinė ir edukacinė integracija nuosekliai stiprėja. Todėl aš labai atsargiai vertinu siūlymus imtis radikalių pokyčių.
– Kaip Vyriausybė vertina esamą padėtį lenkiškose mokyklose? Ar reikia tam tikrų korekcijų sistemoje, kad rezultatai būtų dar geresni ir galutinai išnyktų argumentas, jog tautinių mažumų mokiniai turi sunkesnį kelią nei jų bendraamžiai lietuviškose mokyklose?
– Siūlymai dar rengiami, tačiau kryptis labai aiški: stiprinti ugdymo kokybę, ypač lietuvių kalbos, kartu išsaugant ir saugant mokinių gimtąją kalbą. Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatėme konkrečių priemonių tautinių mažumų mokykloms: mokymo priemonių gimtosiomis kalbomis užtikrinimą, mokytojų rengimą ir įvairių scenarijų analizę dėl galimo lietuvių kalbos pamokų skaičiaus didinimo pradinėse klasėse, nemažinant mokymo gimtąja kalba apimties.
Vis dėlto labai norėčiau, kad iniciatyvos dėl ugdymo kokybės gerinimo – nesvarbu, ar kalbame apie lietuviškas, lenkiškas, ar rusiškas mokyklas, pirmiausia ateitų iš pačių mokyklų bendruomenių. Mokytojai, tėvai ir mokiniai geriausiai žino, kas turi būti tobulinama, o sprendimai, primesti iš viršaus, visada kelia klaidų riziką. Vyriausybė yra atvira dialogui. Neatsitiktinai dar birželį švietimo, mokslo ir sporto ministrė sudarė Tautinių mažumų švietimo komisiją, kurios tikslas – tą dialogą sustiprinti.
– Kaip masinė baltarusių ir ukrainiečių migracija pakeitė tautinių mažumų žemėlapį Lietuvoje ir kokių integracinių veiksmų šiandien reikia pirmiausia?
– Migrantų integracija yra vienas iš Vyriausybės prioritetų. Pirmiausia planuojame parengti išsamius teisinius integracijos pagrindus, kurie sukurtų visos valstybės mastu veikiantį integracijos modelį: aiškiai apibrėžtų institucijų atsakomybę, finansavimą ir naudojamus integracijos instrumentus.
Antras svarbus elementas – sociokultūrinės integracijos modelio sukūrimas. Lietuvių kalbos mokėjimas migrantams yra būtinas, tačiau vien jo neužtenka. Vis dažniau į Lietuvą atvyksta žmonių iš kultūriškai labai tolimų šalių. Turime juos mokyti ne tik kalbos, bet ir to, kaip veikia mūsų visuomenė, kokios vertybės jai svarbios: pradedant lygiu moterų ir vyrų traktavimu, baigiant elementariomis socialinėmis normomis, kurios migrantams iš kai kurių regionų gali būti visiškai naujos.
Norėčiau pabrėžti, kad absoliuti dauguma Lietuvoje gyvenančių baltarusių ir ukrainiečių vis dar yra migrantai, o ne tautinės mažumos. Migrantams taikomi kitokie instrumentai nei Lietuvos piliečiams, priklausantiems tradicinėms tautinėms bendrijoms. Šie instrumentai gali iš dalies persidengti, todėl ir ankstesnės, ir dabartinė Vyriausybė – nuo Ingridos Šimonytės iki dabartinės premjerės – skatina tautines mažumas bendradarbiauti su migrantais, įskaitant „žmogus žmogui“ principu grįstas iniciatyvas.
Tas bendradarbiavimas kartais pavyksta, tačiau dažniau – ne. Praktikoje matome, kad migrantai gyvena atskirai, o tautinės mažumos – atskirai. Formuojasi paraleliniai burbulai, netgi tarp žmonių, priklausančių tai pačiai tautinei grupei. Pavyzdžiui, Lietuvos piliečiai baltarusiai ir į Lietuvą atvykę baltarusių migrantai gyvena dviejose skirtingose aplinkose, turi atskiras organizacijas, renginius ir kontaktų tinklus.
– Apibendrinant, ar, Jūsų manymu, yra tikros politinės valios iškelti tautinių mažumų politiką į valstybės prioritetų lygį?
– Šiandien, esant itin nestabiliai tarptautinei aplinkai, valstybės prioritetai pirmiausia yra nacionalinis saugumas, gynyba ir socialiniai klausimai. Tautinių mažumų politika nėra pirmoje vietoje, nors ji sudaro neatsiejamą šalies saugumo dalį, nes saugumo neįmanoma užtikrinti be visų piliečių pasitikėjimo valstybe.
Čia matau svarbią valstybės užduotį: stiprinti tą pasitikėjimą ir kurti tikrą, o ne tik deklaruojamą integraciją. Taip pat svarbu prisiminti, kad integracija yra dvipusis procesas. Valstybė turi atlikti savo namų darbus, tačiau reikia ir partnerių iš tautinių mažumų pusės – tų, kurie supranta valstybės tikslus ir veikia kartu.
Istorijoje buvo laikotarpių, kai abi pusės žengė ta pačia kryptimi. Buvo ir tokių, kai keliavo atskirai. Tikiuosi, kad artimiausiais metais vėl judėsime viena kryptimi – ir valstybė, ir tautinės mažumos.
– Kokie veiksmai galėtų sustiprinti tautinių mažumų matomumą viešojoje erdvėje?
– Jei žvelgtume plačiau, pirmiausia norėčiau paraginti valstybės institucijas – Kultūros ministeriją, Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, Tautinių mažumų departamentą, netgi Teisingumo ministeriją – būti aktyvesnes. Inicijuoti daugiau pokalbių, atidžiau reaguoti į mažumų keliamus klausimus ir iš tikrųjų kartu su jomis formuoti tautinių mažumų politiką.
Antra, pačios tautinės mažumos turėtų dažniau imtis iniciatyvos ir aktyviau dalyvauti teisėkūros procesuose. Lietuvoje yra daug įrankių daryti įtakai sprendimams – ne tik protestai. Turime viešų konsultacijų, galimybių teikti pastabas, dalyvauti darbo grupėse. Deja, mažumos šiais instrumentais neretai nepasinaudoja: kartais trūksta žmonių, resursų, kompetencijų, o kartais ir pačios motyvacijos.
Dažnai užsidarome savo žiniasklaidoje, organizacijose, bendruomenės „burbuluose“ ir diskusijose, o paskui stebimės, kad lietuviai apie mūsų problemas, kurias, regis, kartojame jau 35 metus, vis dar nežino ir sako girdintys apie jas pirmą kartą. Todėl dar kartą pakartosiu tai, ką sakau jau daugelį metų: su lietuviais reikia kalbėtis lietuviškai. Kuo greičiau tautinės mažumos įsitrauks į bendrą šalies viešąjį gyvenimą ir pradės naudotis visais prieinamais instrumentais, tuo greičiau matysime realių pokyčių.
– Metų pabaiga – gera proga pažvelgti į besibaigiančius metus ir per mažumų politikos prizmę. Kokius įvykius, procesus ar sprendimus laikytumėte didžiausiais šių metų pasiekimais – tiek lenkų, tiek rusakalbės bendruomenės atžvilgiu? O kas, priešingai, tapo didžiausiu nusivylimu ar neišnaudota galimybe?
– Žvelgiant į šiuos metus, neturėjome lūžinių sprendimų tautinių mažumų politikoje, bet tai tikrai nebuvo prarastas laikas. Nuo sausio 1-osios įsigaliojo naujasis Tautinių mažumų įstatymas – mokomės gyventi pagal jo nuostatas. Po daugelio mėnesių pagaliau suformuota Tautinių mažumų taryba. Pradėjo veikti įvairios mažesnės ir didesnės iniciatyvos: projektų finansavimas, darbas su Antisemitizmo ir ksenofobijos prevencijos planu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje įsteigta Tautinių mažumų švietimo komisija, Seime registruotas Vardų ir pavardžių rašybos įstatymo pakeitimo projektas. Tai krypties, kuria valstybė turėtų judėti, pamatai.
Tačiau šie metai atnešė ir labai nerimą keliančių reiškinių: augančią ksenofobiją, sugrįžtantį antisemitizmą, rusofobinių ir islamofobinių nuotaikų stiprėjimą. Kol kas jos nevirsta konkrečiais neigiamais sprendimais valstybės lygmeniu, bet tendencijos pavojingos ir joms būtina aktyviai priešintis.
Yra ir dalykų, dėl kurių mums paprasčiausiai turėtų būti gėda. Pavyzdžiui, kad iki šiol neturime deramo Romų genocido memorialo Paneriuose. Per trisdešimt penkerius Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome pastatyti vieno oraus paminklo.
Turime taip pat labiau rūpintis mažiausiomis savo bendruomenėmis – karaimais, totoriais. Jei jų tapatybės neapsaugosime dabar, šios bendruomenės tiesiog išnyks. O juk kalbame apie visiškai unikalius, Lietuvai istoriškai svarbius žmones ir kultūras.
