Tomas L.
Kol suaugusieji ginčijasi, kiek egzaminų turėtų laikyti mokiniai, patys jauni žmonės kasmet gyvena nežinioje. Vieni sprendimai keičia kitus, reformos veja reformas, o stabilumo, kurio labiausiai reikia mokantis ir ruošiantis ateičiai, vis dar trūksta.
Vinco Kudirkos aikštėje vyko abiturientų protesto akcija „Švietimas – ne eksperimentas“ dėl brandos egzamino metu kilusių nesklandumų BNS Foto
Kodėl egzaminai kasmet tampa galvos skausmu tūkstančiams mokinių? Ar dabartinė švietimo sistema geba tinkamai paruošti jaunus žmones ateities iššūkiams? Ir kokių pokyčių reikia, kad Lietuvos švietimas judėtų į priekį? Apie tai diskutuoja švietimo ekspertas Gintaras Sarafinas.
Ar Lietuvoje reikėtų mažinti egzaminų skaičių?
Iš Prezidentūros skambėjo siūlymas sumažinti egzaminų skaičių, paliekant tik 3 pagrindinius egzaminus iš svarbiausių sričių. Kaip jums atrodo, ar mes turėtume mažinti egzaminų kiekį?
G. Sarafinas: Lietuvoje kas ką nori, tas tą siūlo. Vieni siūlo, kad būtų kiekvieno dalyko egzaminas, kiti – kad jų išvis nebūtų, dar kiti siūlo mažinti arba didinti – tai visiška saviveikla – mes neturime nė vienų normalių, ramių metų.
Jau tiesiog prašome ir reikalaujame, kad jauniems žmonėms būtų suteikta ramybė. Pavyzdžiui, švietimo bendruomenė – mokiniai, mokytojai ir tėvai – pasako, kurie patikrinimai ar egzaminai yra pavykę, gerai parodo jaunų žmonių pasiekimus bei atskleidžia brandą, ir nurodo, kur yra problemų.
Tai reikia tik koreguoti, o ne kiekvienais metais daryti revoliucijas – pakeisti egzaminų sistemą kainuoja didžiulius pinigus. Jeigu keičiama sistema, reikia keisti ir ugdymo programas, vadovėlius, iš naujo apmokyti mokytojus, o tada – mokinius. Tai yra šimtai milijonų, o mes taip taškomės.
Vienos srities nesutvarkę imamės kitos, dėl to švietimas eižėja ir stebime nesibaigiančią nekokybę, nors buvo laikai, kai turėjome kokybę – egzaminai normaliai vyko ir 2014, ir 2015, ir 2016 metais. Visa griūtis prasidėjo tuomet, kai 2019 metais buvo sukurta Nacionalinė švietimo agentūra, taip pat per pandemiją bei keičiant ugdymo programas, kai iš agentūros išsivaikščiojo daug senbuvių ir profesionalų.
Dailės ir technologijų egzaminai: ar jie tikrai reikalingi?
Ar išvis reikalingi tokie egzaminai, kaip dailės ar technologijų, kai mokiniai per visus metus atlieka darbus? Lietuvių kalbos ar matematikos atveju aišku, kokius įgūdžius tikrini ir vertini, bet čia vertinimas labai subjektyvus – juk priklauso nuo to, kiek vaikas kūrybiškai atliks užduotį.
G. Sarafinas: Kadangi nėra visuminio mąstymo, tai primena paklodės tampymą į savo pusę. Ateina kokia nors interesų grupė ir sako: reikėtų padaryti tokį egzaminą. Kiti sako, kad reikėtų įvesti 3 kūno kultūros pamokas. Tretieji siūlo įvesti filosofijos pamokas ir egzaminą, dar kiti – pridėti psichologiją.
Visi viską vardija, bet mokykla ir pamokų laikas nėra guminiai. Jeigu vaikas per dieną gali turėti iki 7 pamokų, visko sudėlioti neįmanoma ir taip yra todėl, kad nėra visuminio matymo. Ar galima pasakyti, ko mūsų valstybė siekia švietime? Ar jūs žinote? Aš nežinau, nors domiuosi ir nagrinėju. Mes visur plaukiame, o kai plauki visur, atsiduri niekur, dažniausiai – pelkėje.
Mokyklų reitingai Lietuvoje: į ką turėtų žiūrėti tėvai
Pakalbėkime apie mokyklas ir jų būklę. Kaip ir kiekvienais metais, jūs skelbiate reitingus. Ar nuo praėjusių metų situacija pasikeitė?
G. Sarafinas: Netikėtumų kasmet šiek tiek būna. Mes visada raginame šeimas į reitingus žiūrėti ne kaip į momentinę fotografiją, o vertinti tendencijas – stebėti 5-erių ar 10-ies metų rezultatus, žiūrėti, ar mokykla stabiliai gerai parengia vaikus, ar tai tik sinusoidė, kai rezultatai kyla ir leidžiasi be aiškios priežasties.
Šiandien Lietuvoje turime 13 atrankinių mokyklų, į kurias veržimasis yra didžiulis. Jos tikrai geros, puikiai parengia vaikus akademiškai ir stojimams – šių mokyklų mokiniai puikiais rezultatais įstoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Tėvai supranta: norint vaikui gero starto, reikia stengtis, kad jis ten patektų. Konkursai į atrankines gimnazijas Lietuvoje yra daug didesni nei į universitetus. Skamba neįtikėtinai, bet taip jau yra. Pavyzdžiui, stojant į Vilniaus licėjų, Mykolo Biržiškos ar Žirmūnų gimnazijas, konkursas į 9-ą klasę yra daugiau nei 4 mokiniai į 1 vietą. Kituose miestuose, pavyzdžiui, Klaipėdoje ar Šiauliuose, konkursas siekia apie 2 ar 2,5 mokinio į 1 vietą – tėvai supranta, kad reikia stengtis.
Antroji dalis – privačios mokyklos, jų turime apie 100. Šeimos dažnai mano: jeigu daugiau mokėsiu, tai ir geresnę kokybę gausiu. Taip ne visada būna, bet dėl tokio požiūrio jaučiamas didžiulis veržimasis į privačias mokyklas.
Nors jos labai skirtingos savo atmosfera, aplinka, rezultatais ir individualumu, matome, kad pirmajame 50-uke pagal akademinius rezultatus yra apie 8-ios privačios mokyklos, tačiau yra ir daug silpnų privačių mokyklų.
Paradoksas tas, kad žinia apie nekokybiškas privačias mokyklas iš lūpų į lūpas sklinda per lėtai. Yra daug liūdnų istorijų, kai vaikas iš privačios mokyklos pereina į valstybinę ir turi kartoti kursą, nes neturi pagrindų.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
