Aidas Užkuraitis
Vladimiras Putinas tikėjosi visai kitokios Europos. Susiskaldžiusios, nenorinčios rizikuoti ir ilgainiui pavargsiančios nuo karo Ukrainoje. Tačiau praėjus beveik penkeriems metams nuo plataus masto invazijos, vis ryškėja paradoksas – Rusijos veiksmai paskatino procesus, kurių Kremlius ilgą laiką siekė išvengti.
NATO išsiplėtė, Europos valstybės didina išlaidas gynybai, o Rusijos kaimynystėje stiprinami kariniai pajėgumai.
Politologas ir buvęs Vladimiro Putino kalbų rašytojas Abasas Galjamovas čia įžvelgia stulbinamą istorinę paralelę.
Jo vertinimu, V. Putinas gali kartoti vieną svarbiausių Josifo Stalino strateginių klaidų – demokratinių valstybių nenorą pradėti karą palaikyti jų nesugebėjimu pasipriešinti.
Prieš daugiau nei septynis dešimtmečius toks apsiskaičiavimas Maskvai baigėsi visiškai priešingai, nei tikėtasi.
Viskas prasidėjo nuo klaidingos prielaidos
Istorinė paralelė nukelia į 1950 metus ir Korėjos pusiasalį.
1949-ųjų pradžioje J. Stalinas dar nenorėjo pritarti Šiaurės Korėjos lyderio Kim Il Sungo planams pulti Pietų Korėją. Viena svarbiausių priežasčių buvo JAV karinis buvimas regione ir rizika įsivelti į tiesioginę konfrontaciją su Vašingtonu.
Tačiau aplinkybės pasikeitė.
Didžioji dalis JAV pajėgų iš Pietų Korėjos buvo išvesta, o 1950 metų sausį JAV valstybės sekretorius Deanas Achesonas kalboje apie Amerikos gynybos perimetrą Ramiajame vandenyne aiškiai nepaminėjo Pietų Korėjos.
Maskvoje tai buvo galima interpretuoti kaip signalą, kad Jungtinės Valstijos dėl Pietų Korėjos nekariaus.
Prie to prisidėjo ir Kinijos komunistų pergalė.
Kim Il Sungas Maskvą įtikinėjo, kad karinė kampanija bus greita, o Pietų Korėjoje prasidės vietos komunistų sukilimas.
J. Stalinas galiausiai davė sutikimą.
Tačiau įvykiai pasisuko visiškai kitaip.
Vakarai neatsitraukė – jie pradėjo ginkluotis
1950 metų birželio 25 dieną Šiaurės Korėjos pajėgos įsiveržė į Pietų Korėją.
Tikėtasi greitos pergalės.
Tačiau JAV sureagavo.
Jungtinių Tautų remiamos pajėgos įsitraukė į konfliktą, o Korėjos karas tapo vienu svarbiausių Šaltojo karo lūžių.
Dar svarbesnės buvo ilgalaikės pasekmės.
Vašingtonas pradėjo smarkiai didinti gynybos išlaidas, JAV karinis buvimas Europoje sustiprėjo, o vos 1949 metais įkurtas NATO aljansas įgijo gerokai didesnę praktinę reikšmę.
Tai, kas Maskvai turėjo atrodyti kaip galimybė pasinaudoti Vakarų nenoru kariauti, ilgainiui padėjo sukurti daug stipresnį SSRS varžovą.
Būtent čia A. Galjamovas mato paralelę su dabartimi.
Putinas taip pat tikėjosi greitesnio rezultato
Kai 2022 metų vasario 24 dieną Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Kremlius viešai neskelbė, kiek laiko turėtų trukti karas.
Tačiau pirmųjų karo savaičių įvykiai ir Rusijos pajėgų bandymas greitai pasiekti Kyjivą rodė, kad Maskva buvo pasirengusi gerokai greitesniam politiniam ir kariniam rezultatui.
Taip neįvyko.
Ukraina ne tik išlaikė valstybingumą, bet ir sulaukė milžiniškos Vakarų paramos.
O tada prasidėjo procesas, kuris Maskvai buvo ypač nepalankus.
NATO ne susilpnėjo, o išsiplėtė
Rusija daugelį metų NATO plėtrą vadino viena svarbiausių grėsmių savo saugumui.
Tačiau būtent karas Ukrainoje paskatino dvi ilgą neutralumo tradiciją turėjusias Šiaurės Europos valstybes pakeisti savo politiką.
Suomija NATO nare tapo 2023 metais.
Švedija – 2024-aisiais.
Tai buvo milžiniškas geopolitinis pokytis.
Suomijos įstojimas reiškė, kad NATO ir Rusijos tiesioginė sausumos siena pailgėjo daugiau kaip tūkstančiu kilometrų.
Baltijos jūros regione taip pat iš esmės pasikeitė saugumo padėtis.
Rezultatas paradoksalus: karas, kurį Maskva teisino ir NATO plėtros grėsme, galiausiai prisidėjo prie realaus Aljanso išsiplėtimo.
Europa pradėjo tai, ko Maskva ilgai nenorėjo matyti
Dar vienas pokytis vyksta Europos gynybos biudžetuose.
Ilgus metus JAV prezidentai kritikavo Europos NATO nares dėl pernelyg mažų išlaidų gynybai.
Situacija dabar visiškai kitokia.
Europos valstybės peržiūri ilgalaikius gynybos planus, plečia karinius pajėgumus ir investuoja į savo gynybos pramonę.
A. Galjamovo analizės esmė būtent čia: autoritariniai lyderiai gali supainioti demokratinių valstybių atsargumą su silpnumu.
Demokratijos dažnai ilgai diskutuoja, derasi ir vengia konflikto.
Tačiau iškilus pakankamai didelei grėsmei jos gali mobilizuoti milžiniškus ekonominius ir technologinius išteklius.
J. Stalinas tai pamatė po Korėjos karo pradžios.
A. Galjamovas mano, kad V. Putinas šiandien gali stebėti panašų procesą.
Rusija tuo metu moka vis didesnę kainą
Karas Ukrainoje neapsiriboja vien fronto linija.
Beveik penkerius metus trunkantis konfliktas keičia ir pačią Rusiją.
Didžiulė valstybės biudžeto dalis nukreipiama karui ir saugumui, ekonomikai tenka prisitaikyti prie sankcijų, o darbo rinką veikia darbuotojų trūkumas.
Karas vis labiau jaučiamas ir pačioje Rusijos teritorijoje.
Artėjant 2026 metų rugsėjo parlamento rinkimams, „Reuters“ fiksuoja didėjantį dalies rusų nerimą dėl karo. Prie to prisideda atakos Rusijos teritorijoje ir baimė dėl galimos naujos mobilizacijos.
Tai dar nereiškia, kad V. Putino valdžia artėja prie žlugimo.
Tačiau rodo, kad ilgalaikis karas sukuria problemų, kurių Maskva 2022 metais galėjo neįvertinti.
Tačiau yra ir svarbus skirtumas
Istorinės paralelės visada turi ribas.
V. Putino Rusija nėra J. Stalino Sovietų Sąjunga, o karas Ukrainoje nėra Korėjos karas.
Skiriasi ekonomikos, technologijos, tarptautinė sistema ir branduolinio atgrasymo reikšmė.
Todėl negalima paprasčiausiai teigti, kad istorija pasikartos identiškai.
A. Galjamovo palyginimo esmė kitokia.
Tai pasakojimas apie strateginį apsiskaičiavimą.
Jeigu valstybės lyderis mano, kad priešininko nenoras pradėti konfliktą reiškia jo silpnumą, agresyvus veiksmas gali sukelti visiškai priešingą rezultatą – paskatinti priešininkus vienytis ir ginkluotis.
Naujausi įvykiai rodo, kad įtampa tik didėja
Ši paralelė ypač aktualiai skamba dabar.
Europa vis garsiau kalba apie Rusijos hibridines operacijas, sabotažą, kibernetines atakas ir kitus veiksmus. Vakarų gynybos bei žvalgybos pareigūnai perspėja, kad Maskvos spaudimas Europai nesibaigia ties Ukrainos sienomis.
Kartu nėra viešų duomenų, kad Rusija šiuo metu ruoštų tiesioginę plataus masto invaziją į NATO teritoriją.
Todėl svarbu neperžengti ribos tarp realios grėsmės vertinimo ir nepagrįsto gąsdinimo.
Tačiau viena tendencija akivaizdi: saugumo klausimas Europoje tapo gerokai svarbesnis nei prieš 2022 metus.
Putinas gali būti tapęs savo paties strategijos įkaitu
V. Putinas vis dar gali tikėtis, kad laikas veikia Rusijos naudai.
Kad Ukraina pavargs, Vakarų parama silpnės, Europos valstybės susipyks, o politiniai pokyčiai JAV leis Maskvai pasiekti palankesnį susitarimą.
Tačiau yra ir priešingas scenarijus.
Kuo ilgiau Rusija kelia grėsmę Europai, tuo daugiau priežasčių Europos valstybės turi stiprinti gynybą.
Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo daugiau laiko NATO turi prisitaikyti prie naujos saugumo realybės.
O kuo labiau Maskva spaudžia kaimynines valstybes, tuo sunkiau jas įtikinti, kad Rusijos grėsmė yra perdėta.
Būtent čia A. Galjamovo minima Stalino istorija įgauna didžiausią prasmę.
J. Stalinas tikėjosi pasinaudoti tuo, ką laikė Vakarų silpnumu, tačiau padėjo sukurti daug stipresnį priešininką. Jeigu V. Putinas padarė tokį patį strateginį apsiskaičiavimą, tikroji jo pradėto karo kaina gali paaiškėti tik po daugelio metų.
