Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti neseniai perskaitytą interviu apie ilgaamžiškumą, kuris atskleidžia opią problemą – kaip lengvai sudėtingi biologiniai reiškiniai supaprastinami iki skambių, tačiau klaidinančių išvadų, kuriomis remiantis tikimasi – ar net siūloma padėti – išvengti ligų, pagerinti sveikatą, prailginti gyvenimo trukmę ar net atjaunėti.
Vienas iš argumentų – nuoroda į „vieną tyrimą“, kuriuo esą galima pagrįsti plačias ir toli siekiančias išvadas. Interviu aptariamas motinų streso nėštumo metu poveikis naujagimių telomerams pateikiamas kaip beveik tiesioginis, aiškus ir net iš kartos į kartą perduodamas reiškinys. Tokia logika veda prie absurdiškų interpretacijų: jei laikysimės šios schemos, netrukus pradėsime galvoti, kad jūsų šiandieninė nuotaika veikia būsimų anūkų DNR. Panašiai ir su p16 geno (pagalvokite tiktai – ne koks p3 ar g7) raiška – dėl streso keičiasi tūkstančių genų raiskos. Na ir kas – kuo čia tas 16-as toks ypatingas? Realus mokslas šioje srityje yra gerokai atsargesnis – ryšiai nėra aiškūs, o jų interpretacijos reikalauja žymiai daugiau duomenų ir kritinio vertinimo.
Ne mažiau problemiškai skamba teiginiai apie genetinį jautrumą stresui. Mintis, kad lietuviai galėtų būti genetiškai mažiau atsparūs stresui, pateikiama taip, lyg būtų identifikuotas savotiškas „streso genas Lietuvai“. Tokie pasvarstymai dažnai grindžiami miglotomis nuorodomis į istoriją ar kolektyvines traumas, kurios esą pakeitė mūsų DNR. Įterpus terminus, tokius kaip „genetiniai polimorfizmai“, teiginiai įgauna moksliškumo įspūdį. Visa tai yra fantazijos, už kurių viešą skelbimą gali negrįžtamai susigadinti mokslininko reputaciją.
Panašus supaprastinimas matomas ir kalbant apie ligų kilmę. Teiginys, kad „visos skrandžio ligos yra nuo nervų“, primena seną anekdotą: visos ligos nuo nervų, bet yra kokios trys, kurios dėl malonumų… Grįžtant prie skrandžio, ignoruojamas visas šiuolaikinės gastroenterologijos žinių laukas – nuo bakterinių infekcijų iki uždegiminių procesų, mitybos ar genetinių veiksnių.
Sudėtinga biologija čia redukuojama iki vieno patogaus paaiškinimo, kuris yra visiškai neteisingas.
Technologijos taip pat neretai pateikiamos pernelyg supaprastintai. Širdies ritmo variabilumas pristatomas kaip beveik tiesioginis streso matas – tarsi pakaktų užsidėti išmanųjį laikrodį, ir jau gali gauti aiškią diagnozę. Iš tikrųjų tai yra kompleksinis rodiklis, priklausantis nuo daugybės fiziologinių ir aplinkos veiksnių, todėl jo interpretavimas reikalauja atsargumo.
Dar viena tema – klajoklio nervo vaidmuo ir jo „spazmai“, kuriuos esą galima lengvai pašalinti specialiais prietaisais. Tačiau medicininėje praktikoje klajoklio nervo stimuliacija yra sudėtinga, invazinė procedūra, taikoma tik specifiniais atvejais, pavyzdžiui, gydant sunkias depresijos ar epilepsijos formas. Bandymų pritaikyti šį metodą platesniam ligų spektrui rezultatai kol kas yra riboti ir prieštaringi.
Galiausiai, minimi teiginiai apie meditaciją, kuri ne tik ramina, bet ir ilgina telomerus. Tokios išvados dažnai remiasi nedideliais, metodologiškai silpnais tyrimais, neretai atliekamais entuziastų, turinčių išankstinių įsitikinimų, kad jų tikrinama „teorija“ negali būti neteisinga. Nors meditacija gali turėti teigiamą poveikį savijautai, teigti, kad ji keičia chromosomų biologiją, nėra absoliučiai jokio pagrindo. Be to, verta prisiminti, kad telomerų ilgis pats savaime nėra vienareikšmiškai teigiamas rodiklis – ilgesni telomerai siejami ir su didesne tam tikrų vėžio formų rizika.
Interviu problemos neapsiriboja pavieniais teiginiais. Platesniame kontekste matyti tendencija, kai koreliacija pateikiama kaip priežastinis ryšys, o sudėtingi, daugiasluoksniai procesai – kaip vieno veiksnio pasekmė. Visa tai tik klaidina ir formuoja iškreiptą supratimą apie tai, kaip veikia mokslas. Tikrasis mokslinis procesas yra lėtas, atsargus ir dažnai pilnas neapibrėžtumo – priešingai nei greiti, tariamai aiškūs atsakymai.
Dar vienas svarbus aspektas – komercializacijos šešėlis. Kai kurios aptariamos idėjos lengvai gali būti susietos su produktais ar paslaugomis – nuo išmaniųjų prietaisų iki įvairių „streso matavimo“ ar „biologinio amžiaus“ nustatymo sprendimų. Tokiu atveju mokslinė retorika tampa ne tik informavimo, bet ir rinkodaros įrankiu. Visada atsiras naivių, savimi itin susirūpinusių piliečių, kurie, brangiai sumokėję už telomerų ar epigenetinio amžiaus išmatavimus ar dar ką nors egzotiško, ko nedaro eilinėje poliklinikoje, pasijus žymiai geriau, gal net atjaunėję!
Belieka pabrėžti, kad žmogaus biologija yra nepaprastai sudėtinga sistema, kurioje genetika, vystymosi procesas, aplinka, gyvenimo būdas ir gausybė atsitiktinių veiksnių sąveikauja nuolat kintančiame tinkle. Bandymai šią sudėtingą realybę sutalpinti į kelias paprastas formules ar universalius paaiškinimus neišvengiamai veda į klystkelius. Kritinis požiūris į tokius teiginius yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas, siekiant atskirti mokslą nuo jo imitacijos.
Esu Tomas L., nuolatinių tekstų bei straipsnių autorius, kuris semiasi įkvėpimo iš kasdienės gyvenimo patirties ir įvairiausių srities temų. Mano rašymo stilius – šiltas, nuoširdus ir nenutrūktai skatinantis galvoti bei mokytis naujo. Tikiuosi, kad Jums patinka mano publikuojami straipsniai ir galėsime Jums jų pasiūlyti vis daugiau. Svarbuzinoti.lt – Vyr. redaktorius Tomas.