Tomas L.
Kas nutinka, kai sąjungininkui iš Vašingtono atkeliauja ne paprastas laiškas, o klausimynas, verčiantis iš naujo įvertinti savo įsipareigojimus?
Lietuvoje vėl įsižiebė politinė diskusija, kurioje susikirto NATO įsipareigojimai, santykiai su Jungtinėmis Valstijomis, Hagos teismo jurisdikcija ir net atskirų Lietuvos politikų vieši pasisakymai apie Donaldą Trumpą.
Kęstutis Skrebys, Naglis Puteikis ir Audrius Butkevičius analizuoja JAV atsiųstą klausimyną NATO sąjungininkams. Ir kuo giliau žvelgiama į jo turinį, tuo labiau aiškėja, kad už atskirų klausimų slypi kur kas platesnė tema – ko viena NATO valstybė tikisi iš kitos ir kaip šiandien keičiasi transatlantinių santykių taisyklės?
Už klausimyno – ne vien politika
Lietuva prie NATO prisijungė ne vien dėl simbolinio saugumo skėčio.
Tai buvo istorinis valstybės pasirinkimas – po nepriklausomybės atkūrimo grįžti į Vakarų politinę ir saugumo erdvę, kurioje sprendimai grindžiami ne vien jėga, bet ir bendrais įsipareigojimais.
Per daugiau nei du dešimtmečius šis kelias tapo Lietuvos kasdienybe.
Lietuvos kariai tarnauja tarptautinėse misijose, šalyje dislokuojamos sąjungininkų pajėgos, investuojama į gynybą, stiprinama infrastruktūra.
Tačiau kartu su saugumu ateina ir atsakomybė.
Todėl klausimas, ko Vašingtonas tikisi iš savo sąjungininkų mainais už karinį buvimą, technologijas ir ginkluotę, nėra vien teorinis.
Tai klausimas apie tai, kokią kainą Lietuva pasirengusi mokėti už savo saugumą ir kokių įsipareigojimų iš jos tikimasi ateityje.
Ką iš tikrųjų reiškia būti sąjungininku?
Pastaraisiais metais saugumo situacija Europoje pasikeitė neatpažįstamai.
Karas Ukrainoje parodė, kad taika, kuri ilgą laiką atrodė savaime suprantama, gali būti pažeidžiama. Rytų Europos valstybėms tai nėra abstrakti geopolitinė teorija.
Tai – labai konkreti baimė, kurią žmonės jaučia žvelgdami į rytus.
Todėl NATO šiandien Lietuvai reiškia ne tik sutarties straipsnius. Tai reiškia galimybę žinoti, kad krizės akimirką valstybė neliks viena.
Tačiau kolektyvinė gynyba veikia abiem kryptimis.
Sąjungininkai tikisi, kad kiekviena NATO valstybė pati stiprins savo gynybą, investuos į kariuomenę ir bus pasirengusi prisiimti dalį bendros naštos.
Taigi Vašingtono klausimynas gali būti vertinamas ir kaip platesnio pokalbio pradžia: ką Lietuva pasirengusi duoti bendram saugumui ir ko ji tikisi iš savo sąjungininkų?
Hagos teismas – klausimas, kuris gali pasirodyti daug svarbesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio
Dar vienas jautrus klausimyno aspektas – Hagos teismo jurisdikcija.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip tolima, teisinė diskusija, mažai susijusi su kasdieniu žmogaus gyvenimu.
Tačiau iš tiesų kalbame apie vieną esminių šiuolaikinės tarptautinės tvarkos klausimų: kur baigiasi valstybės politinė galia ir prasideda tarptautinės teisės atsakomybė?
Lietuva, kaip Europos Sąjungos ir NATO valstybė, savo saugumą sieja ne tik su karine galia, bet ir su tarptautinėmis taisyklėmis.
Tai yra vienas svarbiausių Europos integracijos rezultatų – mažos ir didelės valstybės turi veikti bendroje sistemoje, kurioje egzistuoja taisyklės, institucijos ir atsakomybės mechanizmai.
Todėl bet kokia diskusija apie Hagos teismo jurisdikciją neišvengiamai tampa diskusija ir apie tai, kokios tarptautinės teisės sistemos norime ateityje.
O tada į istoriją įžengia Pavilionis ir Maldeikis
Politinis klausimas dar labiau įkaista, kai kalbama apie Žygimanto Pavilionio ir Mato Maldeikio viešus pasisakymus apie Donaldą Trumpą.
Viešojoje erdvėje keliama provokuojanti versija: ar tokie pasisakymai galėtų turėti įtakos santykiams su JAV ir ar jie galėjo būti pastebėti Amerikos diplomatinėje aplinkoje?
Pats „juodųjų sąrašų“ terminas skamba grėsmingai.
Tačiau čia būtina atskirti politinę retoriką nuo fakto. Vien tai, kad politiko vieši pasisakymai gali būti vertinami ar cituojami užsienyje, savaime nereiškia, kad žmogus yra įtrauktas į kokį nors oficialų JAV „juodąjį sąrašą“.
Todėl tikrasis klausimas galbūt yra kitas.
Kiek laisvės turi demokratinės valstybės politikai kritikuodami užsienio lyderius ir kur prasideda politinės atsakomybės už savo žodžius ribos?
Tai nėra lengvas klausimas.
Žodžio laisvė ir diplomatinė atsakomybė
Demokratija neįmanoma be teisės kalbėti, kritikuoti ir nesutikti.
Lietuva pati nueidavo ilgą kelią iki šios teisės – nuo sovietinės sistemos, kurioje viešas politinis nesutikimas galėjo turėti skaudžių pasekmių, iki valstybės, kurioje politikai gali atvirai kritikuoti net artimiausių sąjungininkų sprendimus.
Tai yra vertybė, kurios nereikėtų nuvertinti.
Tačiau demokratijoje laisvė kalbėti nereiškia, kad žodžiai neturi pasekmių.
Ypač tada, kai juos taria aukštas pareigas einantis politikas ir kai kalbama apie šalį, su kuria Lietuvą sieja gyvybiškai svarbi saugumo partnerystė.
Todėl klausimas turėtų būti ne „ar galima kritikuoti?“, o kaip kritikuoti neprarandant nei savo principų, nei gebėjimo kalbėtis su sąjungininku.
Lietuva jau nebėra valstybė, kuri tik prašo apsaugos
Galbūt būtent čia slypi svarbiausia šios istorijos dalis.
Lietuva per kelis dešimtmečius pasikeitė.
Ji nebe ta valstybė, kuri tik prašo būti priimta į Vakarų šeimą.
Šiandien Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, pati siunčianti karius, investuojanti į gynybą ir prisidedanti prie bendro Europos saugumo.
Tai – ilgos integracijos istorijos rezultatas.
Tačiau narystė Vakarų bendruomenėje reiškia ne tik teises. Ji reiškia ir pareigą būti patikimu partneriu.
Patikimumas kuriamas ne aklu pritarimu, o gebėjimu kalbėtis net tada, kai nuomonės išsiskiria.
Už politinių antraščių – paprastas žmogus
Visa ši geopolitika galiausiai grįžta prie labai paprasto žmogaus gyvenimo.
Prie šeimos, kuri nori žinoti, kad jos vaikai užaugs saugioje šalyje.
Prie kario, kuris žino, kad krizės metu šalia jo stovės sąjungininkai.
Prie jauno žmogaus, kuris gali laisvai mokytis, keliauti ir kurti savo ateitį Europoje.
Ir prie piliečio, kuris nori tikėti, kad valstybės sprendimai priimami ne už uždarų durų, o aiškiai paaiškinant, kodėl pasirenkamas vienas ar kitas kelias.
Todėl ši diskusija apie JAV klausimyną neturėtų pavirsti vien dar viena politine kova.
Ji gali tapti proga Lietuvai dar kartą savęs paklausti:
Kokia mūsų vieta Vakarų pasaulyje? Ką reiškia būti patikimu sąjungininku? Ir kaip suderinti nacionalinius interesus, žodžio laisvę bei atsakomybę už savo veiksmus?
Tai klausimai, į kuriuos atsakymai ne visada būna patogūs.
Tačiau būtent gebėjimas juos kelti ir ramiai ieškoti atsakymų rodo valstybės brandą.
Lietuvos kelias į Vakarus buvo ilgas. Jis buvo paženklintas baimės, vilčių, sunkių sprendimų ir atkaklaus noro būti laisviems.
Šiandien mūsų užduotis – ne tik išsaugoti tai, ką pasiekėme, bet ir įrodyti, kad esame verti pasitikėjimo.
Nes tikras sąjungininkas nėra tas, kuris visada sako „taip“.
Tikras sąjungininkas – tas, kuris moka kalbėti atvirai, laikytis susitarimų, gerbti bendras taisykles ir kartu ginti savo šalies interesus.
Ir galbūt būtent tokia yra tikroji šio klausimyno pamoka: stipri Lietuva neturi bijoti klausimų. Ji turi būti pasirengusi į juos atsakyti.
