Tomas L.
Ji pasakojo apie seną ženklą: „Robertai, jei miške per vienus metus bus labai daug grybų – lauk nelaimės, net karo. Taip sakydavo ir mano mama, ir jos mama“, – priduria. Galima tuo tikėti, galima šyptelėti. Na, pagalvojau, o kodėl gi ne, įdomi jos mintis, lyg Žemė pati kartais bandytų perspėti.
„Aš jau nieko nebijau, sena esu. Tik nenoriu, kad žmogų kankintų, kad skausme laikytų. Štai kas baisu.“
Galbūt iš tiesų ne grybai pranašauja nelaimes. Gal mes patys jas prisikviečiame. Po truputį, kasdien. Kai neskiriame laiko vienas kitam. Kai nebeklausome širdies.
„Nebeklausome širdies, – sako tetukė. – Klausėme, kaip šnara pinigai.“
Po šios frazės paklausiau jos: „O kuo jūs dirbote anksčiau?“
„Vieno miestelio bibliotekoje, aš čia gyvenu tik devyneri metai, tik prašau, nerašykite mano vardo, pavardės. Taip reikia.“
„Gerai, be abejo, – sakau. – Bet ar nieko prieš, kad jūsų mintis įkelsiu straipsnio formatu?“
„Oi, tik pirmyn, žinau jus.“
Nusišypsojau, ir padėkojau.
Tas jos sakinys apie pinigus. Pagalvojau, pinigai, kurie kažkada buvo medžiais. Medžiais, kuriuos iškirtome. Ir ne tik miškuose. Mes kirtome kantrybę. Kirtome ryšį. Kirtome gebėjimą sustoti.
Pasaulis greitėjo, garsėjo, švytėjo – bet kartu darėsi šaltesnis. Ir šiandien, kai vėl kalbame apie grėsmes, karus, nerimą, galbūt verta paklausti, ne tik kas bus, bet ir kaip mes čia atėjome?
Apie tai, kad gerumas negali būti atidėtas. Kad baimė dažnai ateina ten, kur trūksta artumo. Kad pasaulis neprasideda nuo didelių sprendimų – jis prasideda nuo mažų pasirinkimų kasdienybėje.
Ir galbūt jos žodžiai apie grybus – tai ne pranašystė, o priminimas. Sustoti. Išeiti į mišką ne tik rinkti, bet ir pamatyti. Pajusti. Prisiliesti prie to, kas dar tikra.
„Pablūdo pasaulis“, – pakartoja ji dar kartą, bet šįkart nusišypso. Ir tame šypsnyje yra kažkas labai šilto. Tarsi tylus tikėjimas, kad pasaulis gali ir atsipeikėti. Jeigu tik vėl išmoksime klausytis širdies. Nežinau, gal naiviai galvoju, bet šis su elektrėniške tetuke įvykęs pokalbis paliko kažką prasmingo.
