Nusitaikęs į Trumpo ego Netanyahu pažadėjo per daug

Dviejų lyderių surengtoje spaudos konferencijoje Donaldas Trumpas, regis, klusniai pakartojo jau pažįstamas B. Netanyahu mintis.

„Dabar girdžiu, kad Iranas vėl bando stiprėti. Tada turėsime juos nuversti. Mes juos iki gyvo kaulo sutriuškinsime. Bet tikiuosi, kad taip nenutiks“, – tąkart sakė D. Trumpas.

Izraelio lyderis, kaip ir kiti prieš jį, atvyko su ginklu „papirkti“ D. Trumpo ego: aukščiausiu šalies apdovanojimu – Izraelio premija, retai skiriama ne izraeliečiams. Ji skiriama už „milžinišką indėlį į Izraelį ir žydų tautą“.

„Atlantic“ duomenimis, B. Netanyahu pateikė dar vieną argumentą prezidentui, garsėjančiam pragmatišku požiūriu į sandorius: Irano sutriuškinimas leistų Izraeliui pamažu atsisakyti didelės priklausomybės nuo JAV karinės paramos.

Tas susitikimas, kaip dabar aiškiai rodo daugybė pranešimų, buvo vienas iš daugelio B. Netanyahu ir D. Trumpo kontaktų, pastarajam siekiant užtikrinti JAV dalyvavimą visapusiškame konflikte prieš Teheraną, turint daug platesnes ambicijas nei ankstesnis kovų etapas.

Trapus ir nepopuliarus režimas buvo pribrendęs nuvertimui, sukrėstas vidinių protestų – iraniečiai buvo įniršę dėl mirtino šių demonstracijų slopinimo, teigiama Izraelio žvalgybos tarnybos „Mossad“ parengtame vertinime.

Tai būtų istorinė proga, kuriai pakaktų trumpos karinės kampanijos. Pasak kai kurių šaltinių, Izraelio lyderis taip pat akcentavo papildomą naudą – Trumpui tai suteiktų galimybę atkeršyti už tariamus Irano planus pasikėsinti į jo gyvybę.

Iš to, kas vėliau paaiškėjo, aišku, kad B. Netanyahu – save Irano „ekspertu“ vadinantis asmuo – ir platesnė Izraelio kariuomenės struktūra buvo visiškai įsitraukę į lengvo karo idėją.

Vasario 28 d., pirmąją karo dieną, neįvardyti Izraelio pareigūnai laikraštį „Haaretz“ informavo, kad Irano grėsmė sumažės per kelias dienas, nes bus sunaikinti paskutiniai Irano raketų paleidimo įrenginiai. Kitame to paties laikraščio straipsnyje teigta, kad Izraelio kariniai planuotojai sukaupė raketų perėmėjų karui, kuris, jų manymu, truks ne ilgiau kaip tris savaites.

Vertinant tai kaip atskirą konfliktą, atsakomybė už jį tenka tiek JAV, tiek Izraeliui, tačiau jis taip pat yra platesnio Izraelio karo dalis – naujausias frontas B. Netanyahu nuolatiniame konflikte, besitęsiančiame nuo 2023 m. spalio 7 d., kai „Hamas“ užpuolė Izraelį.

Tas išpuolis iš esmės pakeitė šalies strateginį mąstymą. Po jo sekusiuose ir vis labiau besiplečiančiuose regioniniuose konfliktuose – Gazoje, Libane, dabar Irane, taip pat Jemene su husių pajėgomis ir Sirijos užnugaryje – išryškėjo viena bendra tendencija: B. Netanyahu ne kartą žadėjo ir skelbė pergales, tačiau realybėje jos pasirodydavo esančios laikinos ir paremtos pernelyg dideliu pasitikėjimu savo jėgomis.

Gazoje , nepaisant siaubingos naikinimo kampanijos, griuvėsiuose vis dar gyvuoja susilpnėjęs „Hamas“. Libane, kur „Hezbollah“ buvo paskelbta nugalėta, organizacija išlaiko gebėjimą leisti raketas per sieną, o Izraelis vėl pasinėrė į tą pačią pietų Libano okupacijos politiką, kuri jau kartą žlugo ir lėmė „Hezbollah“ atsiradimą.

Irane, nepaisant aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei ir kitų aukšto rango pareigūnų nužudymo, „nukirsdinimo“ strategija nepadėjo įgyvendinti B. Netanyahu pažadėto greito režimo pasikeitimo, o bent jau kol kas, panašu, lėmė priešingą rezultatą – režimas, regis, dar labiau susitelkė aplink Islamo revoliucinės gvardijos korpusą.

Net jei tiksli įtakos ir įtikinėjimo dinamika lieka miglota, akivaizdu, kad net ir tarp vyresniųjų D. Trumpo administracijos pareigūnų vyrauja nuomonė, jog B. Netanyahu per daug pažadėjo, ypač atsižvelgiant į abejotinus pasakojimus apie įtemptą viceprezidento J. D. Vance’o ir B. Netanyahu pokalbį šiuo klausimu.

Leidiniui „Axios“ JAV šaltinis minėjo B. Netanyahu: Prieš karą Bibi (B. Netanyahu pravardė – red. past.) iš tiesų pristatė tai [JAV] prezidentui kaip lengvą reikalą, tarsi režimo pasikeitimas būtų daug labiau tikėtinas, nei buvo iš tikrųjų. O viceprezidentas į tokius teiginius žiūrėjo blaiviai.“

Kiti tai vertina atsargiau. Buvęs JAV ambasadorius Izraelyje Danielis C. Kurtzeris ir Artimųjų Rytų analitikas Aaronas Davidas Milleris Carnegie tarptautinės taikos fondo įraše rašė, kad D. Trumpas buvo „noriai ir visapusiškai prisidėjęs partneris“.

„Jis buvo pasirengęs rizikuoti ir buvo įsitraukęs į paties susikurtą karinės galios bei nenugalimumo aurą po prezidento Nicolo Maduro nušalinimo Venesueloje“, – buvo rašoma jų analizėje.

Jie pripažįsta, kad „B. Netanyahu galėjo nulemti konflikto laiką“, tačiau D/. Trumpas „greičiausiai jau ir taip buvo pakeliui į karą“.

Karui tęsiantis jau antrą mėnesį, nematant jo pabaigos ženklų bei pasaulio ekonomikai smarkiai nukentėjus nuo Hormūzo sąsiaurio uždarymo, žalingos B. Netanyahu pažado apie „lengvą“ karą pasekmės plinta toli už artimiausio regiono ribų.

Šiuo požiūriu B. Netanyahu vaidmens suvokimas – po daugelį metų trukusio jo konflikto propagavimo – yra ne mažiau svarbus nei paties D. Trumpo savanoriškas įsitraukimas.

Kaip praėjusią savaitę žurnale „Foreign Affairs“ rašė saugumo ekspertai Richardas K. Bettsas ir Stephenas Biddle’as: „Vos per pirmąsias savaites karas kainavo daug milijardų dolerių tiesioginių išlaidų, sumažino paramą Ukrainai, sukėlė pavojingą įtampą pažangiausių JAV ginklų atsargose ir sukrėtė pasaulio ekonomiką.“

„The Guardian“ nurodo, kad šis konfliktas taip pat pakenkė NATO ir kartu potencialiai įdrąsino Kiniją, Rusiją ir Šiaurės Korėją.

B. Netanyahu ir Izraeliui tai greičiausiai turės ilgalaikių pasekmių diplomatijos ir viešosios nuomonės srityse , kurios – kartu su Irano klausimu – jau seniai persekioja Izraelio ministrą pirmininką.

B. Netanyahu, į kurį daugelyje pasaulio sostinių jau ir taip žiūrima atsargiai ar net su atviru nepasitikėjimu, ir jo vykdomas karas kelia pavojų Izraelio santykių atšilimui su Persijos įlankos valstybėmis, pasiektam per D. Trumpo tarpininkautus Abraomo susitarimus (susitarimus dėl santykių normalizavimo su arabų šalimis).

„Kai kurios arabų šalys gali kaltinti Izraelį, kad šis įtraukė jas į karą, kurio jos pačios nepasirinko“, – teigia RAND tyrimų centro strategijos ir doktrinos programos vadovas Raphaelis Cohenas.

Jo teigimu, nors Artimųjų Rytų geopolitinis žemėlapis gali pasikeisti taip, kaip žadėjo D. Trumpas ir B. Netanyahu, „bent jau dėl to, kurios valstybės liks Izraelio pusėje, situacija, dulkėms nusėdus, gali atrodyti visiškai kitaip“.

Už Persijos įlankos ribų Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas praėjusią savaitę išreiškė labiau paplitusią nuomonę, kad JAV ir Izraelio smūgiai Iranui nesuteiks ilgalaikio sprendimo Teherano branduolinei programai.

„Tiksliniai kariniai veiksmai, net ir kelias savaites, neleis mums ilgalaikėje perspektyvoje išspręsti branduolinio klausimo“, – Pietų Korėjoje sakė E. Macronas, pavadinęs karinę operaciją, kuria siekiama atverti Hormūzo sąsiaurį, „nerealistiška“. „Jei nebus diplomatinių ir techninių derybų sistemos, padėtis po kelių mėnesių ar kelerių metų gali vėl pablogėti“, – pridūrė jis.

Kur kas sunkiau iš karto įvertinti, kokį poveikį sparčiai mažėjantis palaikymas Izraeliui gali turėti vidaus politikai visame pasaulyje – šis reiškinys jau dabar matomas plačiai paplitusiame pasipriešinime Izraelio dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų vyriausybės „išdegintos žemės“ taktikai Gazos Ruože, o dabar ir Libane.

JAV apklausos rodo, kad parama Izraeliui sumažėjo visame politiniame spektre, ypač tarp demokratų ir jaunų rinkėjų. „Gallup“ apklausa, paskelbta dieną prieš JAV ir Izraelio išpuolį prieš Iraną, parodė, kad amerikiečiai labiau simpatizuoja palestiniečiams nei izraeliečiams – pirmą kartą nuo tada, kai „Gallup“ pradėjo vertinti šį klausimą 2001 m.

Nuo to laiko mažėjimo tendencija tęsėsi net ir tarp JAV žydų rinkėjų. „J Street“ užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 60 proc. žydų rinkėjų nepritarė kariniams veiksmams prieš Iraną, o 58 proc. manė, kad tai susilpnins JAV. Trečdalis teigė manantys, kad karas susilpnins Izraelio saugumą.