Tomas L.
Eglės mamai dėl vėžio 2023 metais buvo atlikta chemoterapija, ir tais pačiais metais jai prasidėjo infekcinės ligos. Po pusmečio chemoterapija baigėsi, bet imuninė sistema nusilpo, o kuo toliau, tuo daugiau atsirado įvairių ligų atsirado.
Nuo 2025 m. rudens moteris serga kone be pertraukų – per šį laikotarpį buvo nustatyta pneumonija, pasikartojantys bronchitai, COVID-19, pūlingas sinusitas, ausų komplikacijos ir galiausiai – klausos pablogėjimas, negrįžtantis balsas ir kiti negalavimai.
Tačiau didžiausia problema, kurią įvardija Eglė, yra ne pačios ligos, o tai, kaip jos buvo valdomos.
„Ilgą laiką gydymas vyko poliklinikoje, tačiau nebuvo aiškaus, nuoseklaus gydymo plano. Sprendimai buvo fragmentiški – pacientas buvo gydomas epizodiškai, reaguojant tik į momentinius simptomus, o ne į bendrą ligos eigą. Šeimos gydytoja bandė siuntinėti pas skirtingus specialistus gydyti viską iš eilės, bet ne siųsti pas kažkokius aukštesnio lygio gydytojus, kurie pažiūrėtų į problemą bendrai“, – kalbėjo Eglė.
Kritiniais momentais, pasak pašnekovės, kai pasireikšdavo dusulys, gausios skreplių išskyros ir stiprus silpnumas, nebuvo suteikta adekvati pagalba.
Vienu atveju, atlikus kraujo tyrimą ir dar negavus rezultatų, buvo paskirtas antibiotikas ir atsisakyta išduoti siuntimą į skubios pagalbos skyrių, nors vėliau paaiškėjo, kad uždegiminiai rodikliai buvo labai aukšti, o mama tą pačią dieną buvo hospitalizuota tik privataus gydytojo iniciatyva.
„Po hospitalizacijos nebuvo sudarytas joks tęstinis gydymo planas – mama faktiškai liko „tarp sistemų“, o simptomai greitai atsinaujino. Kai kreipiausi į polikliniką su prašymu kažką daryti, jie pasakė, kad bus sudarytas konsiliumas, ir man paskambins. Niekas taip ir nepaskambino.
Vėliau susisiekiau su pačia gydytoja, ji sakė, kad konsiliniumas nusprendė, kad mamai reikia pas imunologą, nes jos imuninė sistema nusilpusi. Nuo visų vaikščiojimų pas pavienius gydytojus tada jau buvo praėję pusė metų. Sakau – tai mes realiai prašėme siuntimo pas imunologą, bet jo nedavė. O konsiliumas nepastebėjo, kad mūsų iniciatyva ji jau buvo pas imunologą ir net tyrimai buvo atlikti. Tai koks čia konsiliumas?“ – klausimus kėlė Eglė.
Problemos, kaip pasakoja pašnekovė, tęsėsi ir ligoninės skubios pagalbos skyriuje. Kreipusis dėl dusulio ir kvėpavimo sunkumo, buvo rekomenduota vartoti paracetamolį ir ji buvo išleista namo, nors vėliau buvo nustatyta pneumonija ir reikėjo hospitalizacijos.
Kitu vizitu, jau esant staigiam klausos pablogėjimui ir turint skubų LOR siuntimą, pacientė vėl buvo išsiųsta namo „laukti ryto“.
„Ši istorija nėra apie vieną klaidą. Tai apie pasikartojantį modelį, kai pacientė su akivaizdžiai sunkia būkle lieka tarp „palaukime“ ir „gal praeis“, kol galiausiai būklė tampa kritinė. Mano tikslas nėra kaltinti konkretų gydytoją. Noriu atkreipti dėmesį į sisteminę problemą – kad žmogus gali mėnesiais vaikščioti per skirtingas grandis, kol galiausiai būklė tampa kritinė.
Dabar mama toliau serga, tokia pati situacija. Suprantame, kad tai tikriausiai dėl imuninės sistemos, tikėjomės, kad imunologai paskirs terapiją, bet kadangi rodikliai nepasiekė kažkokių numatytų įsakyme, tai imunoterapijos skirti negalėjo. Turime laukti, kol mamos būklė bus dar blogesnė, kol ji bus prie mirties, ir tada bus paskirta terapija, kad ją atstatytume. Išėjome iš Šeškinės poliklinikos, pakeitėme gydytojus, bet dabar daugiausiai ji gydoma Santaros klinikose. Šiaip nebežinome, kur belstis, nes niekas nepadeda“, – pasakojo Eglė.
Kiek vėliau Eglė pridūrė, kad poliklinika po pakartotinių kreipimųsi ėmėsi veiksmų spręsti šiai situacijai.
„Visgi po mano kreipimosi situacija, panašu, šiek tiek pajudėjo – ligoninėje buvo sušauktas pakartotinis konsiliumas dėl mamos imunodeficito. Buvo paminėta, kad svarstoma pradėti imunoterapiją, ir dabar laukiame skambučio iš ligoninės imunologės dėl tolimesnių veiksmų“, – pridūrė pašnekovė.
Poliklinikai situacija žinoma
Šeškinės poliklinikos, kurioje gydėsi Eglės mama, atstovai „Delfi“ komentare teigė, kad minima situacija poliklinikai yra žinoma.
„Esame gavę kelis pacientės dukters kreipimusis, juos išnagrinėję ir pateikę atsakymą. Suprantame, kad onkologinėmis ir kitomis lėtinėmis ligomis sergančių pacientų sveikatos pokyčiai kelia daug klausimų, reikalauja kantrybės, o diagnostikos ir gydymo rezultatai gali neatliepti paciento ir jo artimųjų lūkesčių, tačiau šiuo atveju susilaikome nuo detalesnių komentarų žiniasklaidai.
Tokie atvejai apima ilgesnį laikotarpį, didelės apimties medicininius duomenis, paciento sveikatos būklės pokyčius, vertinimą bei sprendimus, kurie paprastai priimami bendradarbiaujant keliems skirtingų sričių specialistus. Siekiant visa tai objektyviai ir pagrįstai paaiškinti, būtini platūs ir mediciniškai pagrįsti pecialistų paaiškinimai.
Viešojoje erdvėje tokio lygio ir apimties informacijos pateikti išsamiai ir tiksliai nėra galimybių, todėl argumentuotus paaiškinimus jau pateikėme pacientės atstovei“, – komentavo poliklinikos atstovai.
Po vėžio pacientams dažnai trūksta priežiūros
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vadovė Neringa Čiakienė sako, kad pacientai iš tiesų dažnai susiduria su sunkumais dėl priežiūros po ligos.
„Svarbu atskirti etapus. Vienas yra tada, kai žmogus baigė aktyvų gydymą ir dar vyksta stebėsena, pacientas lankosi onkologiniuose centruose, kad stebėtų, ar liga negrįžo. Kitas etapas yra simptomų valdymas ir gyvenimo kokybė po ligos.
Po ligos pacientas dažniausiai nukreipiamas atgal šeimos gydytojo priežiūrai, nors šeimos gydytojai kai kuriais atvejais neturi pakankamai kompetencijų nukreipti pacientus teisingai. Apskritai, Lietuvoje dažnai nėra holistinio požiūrio į pacientą, vieni gydytojai kreipia vienur, kiti kitur, o problemos lieka“, – kalbėjo N. Čiakienė.
Neseniai POLA atlikta pacientų apklausa domėjomėsi, kur pacientai mato didžiausias problemas. Vienas iš aspektų, ką apklausoje pastebėjo dažnas žmogus, buvo simptomų ir šalutinių reiškinių valdymas.
„Pacientams trūksta aiškumo, nukreipimo ir dažnai pats žmogus turi susijungti visas grandis. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vis labiau pastebima, kad reikia stiprinti priežiūrą po onkologinių ligų. Vis daugiau žmonių įveikia onkologines ligas, ir taisyklė, kad „nenumirei nuo vėžio, tai džiaukis“ nebegalioja, žmonės nori toliau gyventi kokybišką gyvenimą“, – sakė pašnekovė.
Todėl, jos teigimu, ši Eglės mamos istorija yra labai aktuali, tipiška situacija.
„Su onkologijos centrais kalbame, kad labai svarbu, jog po gydymo pacientas pas šeimos gydytoją grįžtų su labai aiškiomis gairėmis, ką jis yra gavęs ir ko galima tikėtis. Visai neseniai turėjome konferenciją, kurioje kalbėjome, kaip užtikrinti paciento kelią nuo onkologinio centro iki pirminės priežiūros grandies.
Naujus standartus dabar įsivedė norvegai, ką daryti, kai pacientas baigė aktyvų gydymą. Čia mums reikia išmokti dar daug pamokų. Onkologiniai centrai turėtų suteikti metodines gaires šeimos gydytojams, nes dabar iš tiesų situacija nėra gera“, – apibendrino N. Čiakienė.
