Tomas L.
„Kaip jūs gyvenate Vilniuje ir nekalbate rusiškai?“ – tokių pacientų priekaištų sulaukia iš Žagarės kilusi ir ką tik rezidentūrą baigusi gydytoja neurologė Gintarė Aukselė. Vadinamojoje Lazdynų ligoninėje neseniai įsidarbinusi gydytoja jau spėjo sulaukti neadekvačių ir labai skaudžių pacientų artimųjų replikų: „Linkiu ir tavo motinai tokios pat mirties, tada suprasi, kaip man buvo blogai, kai nugydei mano motiną.“
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
– Telšių savivaldybė šiuo metu ieško gydytojo neurologo. Sutinkantiems atvykti dirbti žada net 30 tūkst. eurų vienkartinę išmoką. Kaip jums toks siūlymas? Nevilioja?
– Kelias pinigais į pragarą grįstas.
– Pinigais jūsų nepriviliosi dirbti regiono gydymo įstaigoje. Juolab ten, iš kur ir esate kilusi?
– Aš esu kilusi iš Žagarės (miestelis Joniškio rajone, – aut. past.) Mokykloje išgyvenau patyčias ir visą laiką galvojau, kaip pabėgti iš provincijos į didmiestį. Išvažiavusi studijuoti medicinos, niekada net nesvarsčiau grįžti į tą regioną, nes jis nieko dėl manęs, kaip jauno žmogaus, nepadarė. O kai jau turiu gydytojo licenciją, tai pasidariau reikalinga regionui?
– Kaip mokykloje išgyventos patyčios susijusios su gydytojo darbu regione?
– Aš esu žmogus. Noriu ir galiu rinktis miestą ir darbovietę, kurioje gerai jaučiuosi, ir ne pinigai svarbiausi. Be to, ištekėjau ir kuriu gyvenimą Vilniuje.
Juolab kad esu pradedančioji gydytoja ir nenoriu sėdėti viena kabinete. Man svarbu kaupti patirtį, mokytis iš kolegų. Dabar dirbu Respublikinės Vilniaus universiteto ligoninės Insulto centre ir labai vertinu šitą darbą. Jei išvažiuočiau į jūsų minėtus Telšius, likčiau viena ir pati sau protinga?
Dirbate stacionare. Kokie pacientai dažniausiai pas jus patenka?
– Pavyzdžiui, šiandien gavau tris naujus pacientus. Visi jie – insulto pacientai. Patyrusių ūmų insultą ir yra turbūt daugiausia.
Man dar tik 31, bet jau būna vadinamosios naktinių budėjimų pagirios.
Gintarė Aukselė
– Dirbate ir priimamajame. Nemažai gydytojų kratosi naktinių budėjimų Skubios pagalbos skyriuje. Kaip jums jie?
– Vis sudėtingesni. Pacientų srautas didelis. Kartais per naktį gali 20 ir daugiau ligonių apžiūrėti. Gal kam iš šono neatrodo daug, bet dažniausiai tai būna sudėtingos situacijos, kai 20 minučių apžiūrai nepakanka. Visada per budėjimą esu įsitempusi. Nors nesu čia nei skriaudžiama, nei išgręžiama, vis tiek budėjimai vargina.
Man dar tik 31, bet jau būna vadinamosios naktinių budėjimų pagirios.
– Ką reiškia „budėjimo pagirios“? Kuo jos pasireiškia?
– Pykčiu, kabinėjimusi prie savo vyro lygioje vietoje. Jei budėjau sekmadienį parą – man visa savaitė sugadinta.
– Kokį budėjimą vadinate sunkiu?
– Kai daug ko negaliu išspręsti turimais resursais. Pavyzdžiui, žmogus gyvena nesilaikydamas gydytojų rekomendacijų: nevartoja paskirtų vaistų, piktnaudžiauja alkoholiu.
Aš žinau, kad jis išeis pro ligoninės duris ir vėl darys tą patį. Mane nokautuoja, kad aš nieko negaliu padaryti. Dar mokausi pasakyti sau, kad negaliu už kitą žmogų nustoti gerti, susirasti darbo ir vartoti vaistų.
Kartais išgręžia ne tik sunkios būklės pacientai. Yra žmonių, kurie konsultaciją pradeda išspirdami gydytojo duris. Tada iš karto turi stoti į kovinę parengtį: ko tas žmogus siekia?
– Kodėl jie tas gydytojo duris spardo?
– Kai kurie žmonės kažkodėl įsitikinę, kad jei nori, jog gydytojas padėtų, reikia reikalauti.
– Ko jie reikalauja?
– Vieni reikalauja būti paguldyti į ligoninę, kiti reikalauja, kad su jais kalbėčiau rusiškai, nors aš nemoku.
Yra žmonių, kurie konsultaciją pradeda išspirdami gydytojo duris.
– Ir jūs priversta laužyta rusų kalba bandyti susikalbėti?
– O ką man daryti? Per budėjimą neturiu laiko kažko įrodinėti. Nors būna atvejų, kad jie moka lietuviškai, bet iš principo nekalba. Dar sako: „Kaip jūs gyvendama Vilniuje nekalbate rusiškai?“ Kai pasakau, kad nesu kilusi iš Vilniaus, atsako: „Ai, tai jūs imigrantė.“ Suprask, emigravau į Vilnių iš Žagarės, todėl nemoku rusų kalbos.
– Kokie pacientai jums sunkiausi, labiausiai išsunkiantys, kai pati būdama neurologe grįžtate namo ištampytais nervais?
– Tokie, kurie vos atėję į gydytoją žiūri tarsi į priešą ir galvoja, kad mes specialiai kažko nedarysime, neduosime, nes atsisakome kyšio.
Atsibosta dirbti ir magnetinio rezonanso tyrimo skirstytoja už valstybės lėšas. Neretai atvyksta pacientai ir net nenori būti apžiūrėti. Iš karto reikalauja tyrimo. Kartais atrodo, kad visą Lietuvą reikia nuskenuoti magnetu.
Jei būtume paėmę kyšius, per vasarą tikrai kelis tūkstančius dar būtume uždirbę.
– Ar pacientai vis dar siūlo gydytojams pinigų?
– Taip. Kažkada su kolega skaičiavome, kad jei būtume paėmę kyšius, per vasarą tikrai kelis tūkstančius dar būtume uždirbę. Stacionare žmonės neša vokeliuose, o priėmime dramatiškai piniginę išsitraukia.
Jie galvoja, kad sumokėję gydytojui bus paguldyti į palatą, nors jokių indikacijų stacionarizuoti žmogų nėra.
– Iš kur tas noras atsigulti į ligoninę? Regis, dauguma žmonių atvirkščiai – nenori atsidurti ligoninėje?
– Gal jie bijo pasilikti vieni su kokiu nors simptomu, baiminasi, kad pasidarys blogiau.
– Ar pasitaiko replikų: „Manęs šita jauniklė tai negydys, pakvieskite patyrusį profesorių“?
– Pasitaiko. Ypač anksčiau, kai mano pavardė dar buvo mergautinė – Aukselytė. Dabar, kai pasikeičiau pavardę, visi galvoja, kad esu Aukselio žmona. O žmoną pagal juos jau reikia gerbti.
Jei rimtai, aš neatėjau į mediciną, kad kažkam atrodyčiau protinga, graži. Ir pacientai į ligoninę dažniausiai neatvyksta tam, kad galvotų: „Oi, daktarė pavargusi, nelaiminga kažkokia.“
Galvojau, kad esu kvaila merga iš kaimo ir man reikia žinoti savo vietą.
– Kokie atvejai jums įsiminė Skubiosios pagalbos skyriuje?
– Pamenu vieną pirmųjų budėjimų. Ketvirtą ryto atvyksta labai gražiai apsirengęs, plaukus geliu susitepęs vaikinas, atsisėda sau ramiai ir sako: „Man skauda galvą dešimt balų iš dešimties.“
Paprastai didelį galvos skausmą jaučiantys žmonės kitaip atrodo ir elgiasi. Tada man pasirodė, kad aš besibaigiant naktiniam budėjimui blogiau jaučiausi už tą jaunuolį. Jis net nebandė išgerti vaistų nuo galvos skausmo.
Sykį dukra atvežė tėvą. Toks labai smagus, sportiškas diedukas. Dukra verkė, kone ištikta isterijos, nes tėvukas kėlėsi naktį į tualetą ir, pasak jos, nualpo. Ji buvo kone įsitikinusi, kad jam insultas. Pats vyras buvo linksmas, be jokių insulto požymių.
Vėliau senolis man prisipažino, kad prie vakarienės išgėrė ne vieną stiklinę degtinės. Jam buvo 88 metai. Tokio amžiaus apgirtęs žmogus laisvai galėjo susvyruoti ir sukniubti.
Tada nuraminau dukrą ir pasakiau, kad užteks tėvukui išsimiegoti, nes jis išgėrė. Dukra man atšovė: „Jūs drįstate sakyti, kad mano tėvas alkoholikas?!“
– Kas sunkiausia neurologo darbe?
– Bendrauti su paciento artimaisiais. Aš pacientą pažįstu jau sergantį, matau lovoje, o jie jį pažįsta visą gyvenimą sveiką. Kai artimiesiems sakau, jog negaliu užtikrinti, kad žmogus pasveiks ar juolab išgyvens, kad gyvenimas jau nebebus toks kaip iki ligos, tada jiems tampu tos ligos veidu, bloguoju pranašu, priešu. Būna, kad žmonės pradeda net galvoti, jog būtent aš noriu nugydyti jų artimąjį, nurašau žmogų.
Esu net sulaukusi pasakymo iš pacientės dukros: „Linkiu ir tavo motinai tokios pat mirties, tada suprasi, kaip man buvo blogai, kai nugydei mano motiną.“ Nors ten buvo beviltiškas klinikinis atvejis. Medicina buvo bejėgė.
– Kodėl pasirinkote mediko kelią, konkrečiai neurologiją?
– Iš pradžių įstojau į mikrobiologiją, nes galvojau, kad medicinoje bus per sunku. Tačiau studijuodama mikrobiologiją supratau, kad ilgai neišbūsiu. Tam, kad ko nors pasiektum toje srityje, reikia atlikti labai daug monotoniško darbo. Supratau, kad man trūks bendravimo. Nusprendžiau išbandyti mediciną.
– Kas sunkiausia studijuojant neurologiją?
– Labai daug sauso mokslo. Tačiau vien iškalti neuroanatomijos neužtenka. Pavyzdžiui, atvyksta į ligoninę insultą patyręs žmogus. Tam, kad suprasčiau, kurios pusės jam insultas, turiu atkreipti dėmesį, kuri jo ranka nusilpo.
– Iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai sudėtinga. Ar sunku diagnozuoti insultą?
– Žiūrint, kokį. Kartais negali lengvai atskirti, ar žmogus girtas, ar jam insultas, ar jis girtas ir dar jam insultas. Jei visi insultai būtų taip lengvai diagnozuojami, nebūtų žmonių, kurie nenuskaito simptomų ir atvyksta pavėluotai.
– Kodėl nepasirinkote neurochirurgijos?
– Oi, aš negalėčiau. Čia labai kruopštus ir atsakingas darbas. Aš iš tų, kurie net sagos nenori įsisiūti. Nesu kruopšti.
– Ar būnant rezidente teko patirti užgauliojimų iš vyresnių kolegų?
– O kam neteko? Juolab kad aš nemokėjau brėžti ribų. Galvojau, kad esu kvaila merga iš kaimo ir man reikia žinoti savo vietą. Save labai kritiškai vertinau.
Sykį į palatą iškviečiau chirurgą, nes įtariau pacientui žarnų nepraeinamumą. Tada išgirdau, kad esu kvaila, nemoku pilvo apžiūrėti ir iš viso: „Žinai, kad tu sutrukdei Dievui, o ne žmogui.“
Chirurgai gali būti puikūs savo srities specialistai, bet labai nekokie žmonės. Turėjau kursiokų. Jie buvo geriausi iš geriausių studentų. Bet kaip žmonės buvo labai sudėtingi.
Žmonės po insulto negali kalbėti, bet išmoksta dainuoti.
– Kalbinti gydytojai mini įvairius keistus savigydos būdus. Pavyzdžiui, vyras tikėjo, kad išsigydys hemorojų į išangę susikišęs kaštoną. Jums įsiminė koks nors būdas?
– Ačiū Dievui, neurologines ligas dažniausiai gydosi vaistais, bet būna tokių, kurie negeria statinų. Vietoje jų renkasi burokėlių sultis.
Bėda ir žmonės, kurie galvos skausmą ilgą laiką gydosi krūva įvairiausių vaistų, tampa nuo jų priklausomi, patiria šalutinius poveikius.
– Su kokiais mitais apie neurologija tenka susidurti?
– Kad neurologijos palatose guli ne žmonės, o daržovės. Tikrai dauguma pacientų iš palatos išeina savomis kojomis ir kalbėdami. Ir čia nėra stebuklas, o mūsų medicinos pažanga.
– Koks faktas apie žmogaus smegenis jus labiausiai stebina?
– Žmonės po insulto negali kalbėti, bet išmoksta dainuoti. Mano viena pacientė po kraujavimo į smegenis nebegalėjo kalbėti, bet po darbo su logopede ji uždainavo.
