Tomas L.
Pirmąjį šių metų ketvirtį mažmeninė prekyba buvo beveik 6 proc. didesnė nei prieš metus – ir čia dar prieš tai, kai nekantriausieji nusprendė išleisti ilgalaikes savo santaupas. Šis veiksnys jau blėsta, bet ilgalaikio vartojimo prekių bei būsto paklausa šiemet išliks ant bangos.
Tam yra ir ne vienkartinių priežasčių – vidutinis darbo užmokestis šiemet didėja maždaug 8 proc., minimalus atlyginimas ir pensijos auga daugiau nei dešimtadaliu. Prie 5 proc. priartėjusi infliacija nedžiugina, bet nėra tai, kas stabdytų vartojimą. Pavyzdžiui, kovą pašokus kuro kainoms buvo galima tikėtis, kad dalis gyventojų ieškos būdų vartoti mažiau kuro, bet Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad gyventojai įsigijo 6,5 proc. daugiau kuro nei prieš metus.
Lietuvos ekonomikos augimas nėra pastatytas vien ant vidaus vartojimo. Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos apdirbamoji gamyba buvo 3,6 proc. didesnė nei prieš metus ir trečdaliu didesnė nei dešimtmečio pradžioje (nors daugelio ES valstybių pramonė šiuo laikotarpiu buvo stagnacijoje).
Šią savaitę skeptikai atkreipė dėmesį į kai kuriuos skaičiavimus, rodančius, kad, nepaisant išskirtinio Lietuvos augimo, čia yra didelis skurdas. Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip apibrėžiamas šis „skurdas“ – jis rodo tik pajamų nelygybę, o ne tikrąjį materialinį nepriteklių.
Pagal pagrindinį ES naudojamą apibrėžimą, skurdo rizikos riba yra apibrėžiama, kaip gyventojo pajamos, nesiekiančios 60 proc. šalies medianos. Šis rodiklis turi savo privalumų – be jokios abejonės norisi, kad visuomenėje nebūtų didelių skirtumų, o ekonomikos progresas pasiskirstytų tolygiai.
Tačiau jis turi ir labai didelių trūkumų – spartus dalies gyventojų pajamų augimas, lenkiantis kitų gyventojų pajamų augimą didina šį „santykinį skurdą“, net jei visi gyventojai gali nusipirkti daugiau prekių ir paslaugų.
Tokią situaciją matėme Lietuvoje pastaraisiais metais – mokytojų ar kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai didėjo sparčiau nei pensijos ar nedarbo išmokos, todėl dalis gyventojų atsidūrė „skurde“ (pakilo šalies pajamų mediana ir didesnė dalis gyventojų nebepasiekė medianos, norsi jų perkamoji galia ir didėjo).
Kitaip sakant, šis „skurdo“ rodiklis gali didėti, kai didėja visų gyventojų pajamos ir perkamoji galia.
Svarbesnis ir iškalbingesnis yra absoliutaus skurdo lygis, rodantis kokiai daliai gyventojų trūksta pinigų maistui ir kitoms pirmojo būtinumo prekėms. Valstybės duomenų agentūros duomenimis jis siekia apie 7 proc. (absoliučiame skurde yra 3,9 proc. pensinio amžiaus asmenų). Dėl sparčiai augusių kainų absoliutus skurdas pastaraisiais metais šiek tiek padidėjo, bet tik šiek tiek viršija ES vidurkį.
Skurdas yra rimta ir spręstina problema, deja, ši tema neretai eskaluojam nesigilinant į tikrąsias jo priežastis, o ieškant argumentų padidinti mokesčius ar išsidalinti valstybės sukauptą rezervą.
Galbūt rečiau reikėtų ieškoti, ką dar labiau apmokestinti, o atidžiau paieškoti, kur valstybė pinigus naudoja neefektyviai ar įvardinti priežastis, kodėl klestint ekonomikai ir įmonėms skundžiantis, kad trūksta darbuotojų vis dar daugiau nei 100 tūkst. bedarbių.
Gal atsakius į klausimą kodėl nedarbo lygis sunkiai nukrenta žemiau 7 proc. kartelės (kai kaimyninėse Lenkijoje ar Čekijoje nuolat yra perpus mažesnis), nebereiks kartoti klaidinančios žinutės, neva Lietuva yra skurdžiausia šalis ES.
Komentaro autorius – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
