Aidas Užkuraitis
Dešimtojo dešimtmečio Šiauliai buvo visai kitoks miestas nei šiandien. Lietuvai tik atkūrus nepriklausomybę, sparčiai kūrėsi privatus verslas, vyko privatizacija, o kartu stiprėjo ir organizuotos nusikalstamos grupuotės.
Viena garsiausių Šiaurės Lietuvoje buvo vadinamųjų Šiaulių „princų“ grupuotė. Jos nariai ilgainiui įgijo tokią įtaką, kad dalis verslininkų vengė su jais konfliktuoti, o pasipriešinti reketui išdrįsdavo vos vienas kitas.
Tai istorija apie laikotarpį, kai kova dėl pinigų ir įtakos persikėlė į gatves, o konfliktai tarp nusikalstamo pasaulio veikėjų kartais baigdavosi dingimais, išpuoliais ir mirtimis.
Verslininkai turėjo priimti sunkų sprendimą
Dideli pinigai tuo metu sukosi privatizuojant įmones, prekiaujant automobiliais, alkoholiu ir kitomis paklausiomis prekėmis.
Kartu atsirado reketas.
Nusikalstamos grupuotės reikalaudavo iš verslininkų mokėti už tariamą „apsaugą“. Atsisakymas galėjo reikšti konfliktą su žmonėmis, kurių daugelis tuo metu labai bijojo.
Archyvinėje kriminalinėje spaudoje buvo teigiama, kad Šiauliuose atvirai pasipriešinti reketui išdrįso vos keli stambesni verslininkai.
Vienas tokių atvejų buvo susijęs su verslininkais, 1991 metais įsigijusiais siuvyklą Kuršėnuose.
Jie atsisakė mokėti reikalautas duokles.
Netrukus prasidėjo problemos – buvo niokojamas turtas, dingdavo automobiliai, kilo kiti konfliktai.
Atsisakymas mokėti galėjo brangiai kainuoti
Vienas iš verslininkų buvo kultūrizmo treneris Kęstutis Peleckis.
Kartu su verslo partneriu jis įsigijo siuvyklą ir, kaip buvo rašoma to meto kriminalinėje spaudoje, nesutiko paklusti reketui.
Vėliau iš garažo dingo jo automobilis. Vyras atsisakė mokėti ir už jo grąžinimą.
Po kurio laiko buvo nuniokotas kitas jo automobilis, apvogtas kultūrizmo klubas.
Panašių problemų patyrė ir jo verslo partneris.
Tai buvo laikotarpis, kai verslo ginčai neretai būdavo sprendžiami ne teisinėmis priemonėmis, o bauginimu.
„Princų“ įtaka augo
Grupuotės istorija apaugo daugybe pasakojimų ir legendų.
Tačiau svarbu atskirti tai, kas buvo nustatyta teisėsaugos ar teismų, nuo to, kas tuo metu sklido nusikalstamo pasaulio aplinkoje.
Pačių „princų“ reputacijai buvo naudinga, kad apie juos būtų kalbama kaip apie žmones, kurių geriau neerzinti.
Baimė tapo viena svarbiausių nusikalstamų grupuočių įtakos priemonių.
Verslininkui kartais net nereikėdavo tiesiogiai grasinti – galėjo pakakti žinoti, kas nutiko kitam atsisakiusiam paklusti.
Atsirado norinčių perimti Šiaulių kontrolę
Tačiau nusikalstamame pasaulyje įtaka retai išlieka neginčijama.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje atsirado kitų asmenų, norėjusių sustiprinti savo pozicijas Šiauliuose.
1996 metais prie vienos vietos, kurioje rinkdavosi „princams“ priskiriami žmonės, buvo aptiktas nesuveikęs sprogmuo.
Tuo pat metu prasidėjo virtinė įvykių, kurie dar labiau sustiprino kalbas apie nusikalstamų grupuočių tarpusavio karą.
Vienas nusikalstamo pasaulio atstovas dingo be žinios, kitas vėliau buvo rastas negyvas.
Tačiau vien tai, kad žmogus buvo „princų“ konkurentas, savaime neįrodo, kas buvo atsakingas už jo likimą. Dalis to laikotarpio nusikaltimų taip ir liko apipinti nepatvirtintomis versijomis.
Įtakos siekė ir kitos grupės
Šiauliuose tuo metu veikė ne viena nusikalstama grupė.
Didelę įtaką mėgino įgyti ir Artūras Kibildis bei su juo siejami asmenys.
Šis vardas vėliau tapo žinomas teisėsaugai dėl sunkių nusikaltimų. A. Kibildis buvo nuteistas ilgiems metams kalėti už nusikalstamą veiklą, susijusią su sprogdinimais.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Šiaulių nusikalstamame pasaulyje vyko intensyvi kova dėl įtakos, o buvusios sąjungos byrėjo.
Galiausiai pradėjo byrėti ir patys „princai“
Ilgą laiką atrodė, kad grupuotės įtaka tik stiprėja, tačiau dešimtmečio pabaigoje situacija pradėjo keistis.
1997 metų spalį be žinios dingo vienas su „princais“ sietų žmonių – V. Šiaulys, pravarde Žemaitukas.
Tuometėje spaudoje buvo rašoma, kad jis įsėdo į pažįstamo asmens automobilį ir po to jo daugiau niekas nematė.
Kiti grupuotės aplinkos žmonės pradėjo trauktis iš ankstesnės veiklos arba konfliktuoti tarpusavyje.
Tai buvo vienas pirmųjų ženklų, kad anksčiau itin tvirta laikyta struktūra silpnėja.
Dešimtmečio pabaigoje situacija jau buvo pasikeitusi
Lietuvos teisėsaugos institucijos per 1990-uosius taip pat pasikeitė.
Pradžioje policijai teko veikti visiškai naujomis sąlygomis, tačiau ilgainiui buvo kaupiama patirtis kovojant su organizuotu nusikalstamumu, stiprinami specializuoti padaliniai ir tiriamos nusikalstamos grupuotės.
Todėl tai, kas dešimtmečio pradžioje atrodė beveik nebaudžiama, vėliau tapo gerokai sunkiau.
Buvę autoritetai atsidūrė teismuose, vieni pasitraukė, kiti prarado ankstesnę įtaką.
Šiaulių „princų“ istorija liko kaip niūraus laikotarpio simbolis
Šiandien šios istorijos skamba tarsi kriminalinio filmo scenarijus, tačiau jos primena realų Lietuvos nepriklausomybės pradžios laikotarpį.
Greta naujų verslų ir ekonominių galimybių veikė grupuotės, kurios mėgino uždirbti iš svetimos sėkmės ir baimės.
Šiaulių „princų“ vardas tapo vienu garsiausių to meto kriminalinio pasaulio simbolių.
Tačiau grupuotės istorija parodė ir kitą dalyką – net didžiulę įtaką turėję nusikalstamo pasaulio autoritetai jos neišlaikė amžinai. Dešimtmečio pabaigoje prasidėję konfliktai, dingimai, teisėsaugos tyrimai ir pačių grupuotės narių nesutarimai galiausiai sugriovė anksčiau beveik nepalaužiama atrodžiusią sistemą.
