Nematomas nuovargio šaltinis ilgose kelionėse: kodėl po kelių valandų prie vairo jaučiamės lyg dirbę fizinį darbą?

Paprastai tradicinės kondicionavimo sistemos, net ir moderniuose automobiliuose, veikia gana primityviu ir kartais per agresyviu principu.

Nustačius norimą vėsesnę temperatūrą, iš priekinėje konsolėje esančių ortakių visu pajėgumu paleidžiama šalto oro srovė. Mes bandome tas angas sukinėti, ieškodami optimalaus kampo, stengiamės nukreipti orą į lubas, į šoninius langus ar į kojas, tačiau galiausiai vis tiek atsiduriame savotiškame skersvėjyje.

Sukuriamas erzinantis disbalansas – viena kūno pusė nuolat šąla nuo tiesioginės kondicionieriaus srovės, o kita pusė, šildoma pro stiklą spiginančios aštrios pavasarinės saulės, tiesiog kaista.

Be to, nuolatinė, nors ir silpna oro cirkuliacija aplink veidą sparčiai džiovina akių gleivinę. Atsiranda nenumaldomas noras vis dažniau mirksėti, trinti akis, ilgainiui mažėja regėjimo aštrumas ir prastėja bendras susikaupimas. Būtent dėl šios subtilios priežasties po trijų ar keturių valandų greitkelyje išlipame iš automobilio jausdamiesi taip, tarsi būtume sunkiai dirbę fizinį darbą, nors visą laiką tik sėdėjome.

Debesies poveikis

Todėl vertindamas dabartinius automobilius, nemažai dėmesio skiriu tam, kaip vėsinamas ar šildomas salonas. Laimei, gamintojams visi nesmagūs šalutiniai poveikiai yra puikiai žinomi, tik kartais užtrunka sulaukti sprendimų, nes kiekviena naujovė paprastai turi nemenkas atsiradimo išlaidas.

Tačiau sprendimų jau yra. Be to, džiugu, kad tam nebūtina pirkti prabangaus S klasės „Mercedes-Benz“ ar 7 serijos BMW.

Pavyzdžiui, „Kia“ atnaujintuose krosoveriuose „Sportage“ pritaikė įdomų sprendimą, kurį nemaža dalis vairuotojų iš pradžių greičiausiai tiesiog praleidžia pro akis, kol nepajunta jo teikiamos naudos ilgame kelyje. Tai – specialus kelių oro srautų režimas, skirtas salonui vėsinti nepučiant tiesiai į žmogų.

Užuot pūtusi orą stipria, koncentruota srove per standartinius ortakius, ši sistema naudoja prietaisų skydelyje integruotus mikrokanalus.

Tai daugybė smulkių, plika akimi vos pastebimų skylučių, išsidėsčiusių per visą prietaisų skydo plotį, per kurias vėsus oras į saloną patenka ne kaip tiesioginė kryptinga srovė, o kaip švelnus, tolygiai pasiskirstantis ir be garso krintantis debesis.

Toks inžinerinis sprendimas leidžia itin greitai atvėsinti įkaitusį saloną arba palaikyti jame norimą mikroklimatą, visiškai išvengiant to nemalonaus tiesioginio skersvėjo pojūčio. Smagu, kad toks dėmesys mikroklimato detalėms dabar nebėra būdingas tik prabangiems „Porsche“ ar „Lexus“ modeliams, bet ir gerokai plačiau prieinamiems automobiliams.

Tai tik patvirtina teoriją, kad ilgainiui visos tikrai naudingos technologijos atsiranda ir vidutinės klasės modeliuose.

Kova su nematomais priešais salone

Dar viena kritiškai svarbi, su mikroklimatu susijusi ypatybė, kurią mes dažnai pamirštame kalbėdami apie bendrą kelionės komfortą, yra pati oro kokybė ir kvapas salone.

Visiems be išimties automobilių savininkams yra tekę patirti tą nemalonų momentą, kai šiltą pavasario ar vasaros dieną, po ilgesnio stovėjimo užvedus automobilio variklį ir įsijungus kondicionieriui, į saloną plūsteli drėgno rūsio ar net pelėsio kvapas.

Fizikos dėsnių čia vėlgi neapgausime. Šaltam orui liečiantis su šiltesniais paviršiais kondicionavimo sistemos viduje, ant garintuvo neišvengiamai susidaro kondensatas.

Kai po ilgos kelionės išjungiame automobilį ir paliekame jį stovėti saulėkaitoje ar garaže, ši sistemoje likusi drėgmė tampa idealia terpe veistis pelėsiui, grybeliams ir bakterijoms, kurie ir sukelia tą bjaurų, ilgai neišsivėdinantį kvapą.

Daugelis vairuotojų bando tai spręsti reguliariais brangiais cheminiais valymais, ozonavimu ar stipriais salono gaivikliais, tačiau visa tai yra tik laikina kova su pasekmėmis, o ne su pačia problemos priežastimi. Vėlgi dalis gamintojų turi ką pasiūlyti ir šioje srityje.

Pavyzdžiui, „Opel Grandland“ modelyje įdiegta sistema, jei salono oras tampa užsistovėjęs, inicijuoja automatinį oro atnaujinimą. Šis sprendimas pasitaiko ir kitų gamintojų automobiliuose.

Savo ruožtu minėtame „Kia Sportage“ gamintojai dabar pritaikė dar pažangesnę technologiją. Vairuotojui baigus kelionę, išjungus variklį ir užrakinus automobilį, sistema apie pusvalandį išlieka budri ir stebi situaciją, leisdama natūraliai nutekėti didžiajai daliai susikaupusio kondensato.

Praėjus šiam pradiniam laikui, visiškai automatiškai įsijungia salono ventiliatorius, kuris maždaug dešimt minučių pamažu pučia orą per visus kondicionieriaus kanalus, taip visiškai išdžiovindamas garintuvą ir visą likusią sistemą. Visas šis procesas vyksta vairuotojui ar keleiviams net nesant automobilyje.

Galutinis tokio sprendimo rezultatas – užkirstas kelias bet kokiam bakterijų ar pelėsio dauginimuisi ir neutralus, gaivus bei švarus kvapas salone kitą kartą važiuojant.

Beje, sistema yra pakankamai išmani, kad nuolat stebėtų pagrindinio akumuliatoriaus įkrovos lygį ir išorės temperatūrą, todėl ji niekada neįsijungs, jei lauke per šalta arba jei atsiranda bent menkiausia rizika iškrauti automobilio bateriją.

Protingai, subtiliai ir žmogaus fiziologiją tausojančiai suprojektuotas mikroklimatas šiandien yra tokia pat svarbi tikrojo komforto dalis, kaip ir geros sėdynės ar optimaliai sureguliuota važiuoklė.

Tai tiesiog leidžia vairuotojui gerokai ilgiau išlaikyti sveiką susikaupimą, mažiau pavargti ir mėgautis pačiu kelionės procesu. Renkantis kitą automobilį, rekomenduoju pasidomėti, kokia oro kondicionavimo sistema jame įrengta ir kokiomis savybėmis ji pasižymi.