Aidas Užkuraitis
Vladimiras Putinas daugiau nei du dešimtmečius kūrė politinę sistemą, kurios pagrindas – ne tik stiprios saugumo struktūros, bet ir įsitikinimas, kad valstybės aparatas bei didžioji visuomenės dalis liks paklusnūs net sunkiausiais momentais.
Tačiau užsitęsęs karas Ukrainoje šią sistemą verčia spręsti vis sudėtingesnę problemą.
Ir ji nėra tiesiogiai susijusi nei su Volodymyru Zelenskiu, nei su NATO.
Kremliui gyvybiškai svarbu neprarasti kontrolės šalies viduje.
Naujausi pranešimai apie Rusijos elitą, galimos naujos mobilizacijos baimę ir augančią karo kainą rodo, kodėl vidaus stabilumas Maskvai tampa toks svarbus.
Po rinkimų Rusijoje atsirado naujas nerimo šaltinis
Rusijoje ką tik baigėsi Valstybės Dūmos rinkimai.
Oficialiais rezultatais, V. Putiną remianti „Vieningoji Rusija“ iškovojo 355 iš 450 parlamento vietų ir išsaugojo konstitucinę daugumą.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip visiška politinė Kremliaus kontrolė.
Tačiau už šio rezultato slypi kita problema.
„Bloomberg“ pranešė apie Rusijoje stiprėjantį nerimą, kad pasibaigus rinkimams valdžia gali imtis naujo didelio karių papildymo.
Šaltinio duomenimis, nerimas juntamas net tarp Kremliaus pareigūnų ir žmonių, susijusių su karinės mobilizacijos sistema.
Kalbama apie dar 300 tūkstančių žmonių
Situaciją dar jautresnę daro pranešimai apie galimą kariuomenės papildymą.
Europos saugumo pareigūnas „Bloomberg“ teigė, kad Rusija iki metų pabaigos gali siekti į kariuomenę papildomai pritraukti apie 300 tūkst. žmonių.
Kremlius neigia planuojantis naują mobilizacijos bangą.
Todėl šiuo metu negalima teigti, kad sprendimas dėl naujos visuotinės mobilizacijos jau priimtas.
Tačiau vien galimybė, kad gali prireikti dar šimtų tūkstančių žmonių, Rusijos valdžiai sukuria sudėtingą dilemą.
Kariuomenei reikia žmonių.
Tačiau jų paėmimas iš civilinio gyvenimo turi politinę, ekonominę ir socialinę kainą.
2022-ieji parodė, kodėl Kremlius elgiasi atsargiai
Rusija tai jau patyrė.
2022 metų rugsėjį paskelbus vadinamąją dalinę mobilizaciją į kariuomenę buvo pašaukta apie 300 tūkst. žmonių.
Sprendimas sukėlė didelį rezonansą.
Dalis rusų bandė išvykti iš šalies, prie kai kurių sausumos sienų susidarė eilės.
Kremliui tai buvo svarbus signalas.
Karą galima ilgai laikyti televizijos ekrane vykstančiu įvykiu, tačiau situacija pasikeičia, kai jis tiesiogiai paliečia šimtus tūkstančių šeimų.
Būtent todėl Rusija vėliau daug dėmesio skyrė sutartininkų verbavimui ir didelėms finansinėms išmokoms.
Tačiau problema yra platesnė nei mobilizacija
V. Putino politinė sistema priklauso ne tik nuo visuomenės.
Jai būtinas ir elito lojalumas.
Tai aukšto rango pareigūnai, saugumo struktūros, kariuomenės vadovybė, valstybinių bendrovių vadovai ir verslo grupės.
Carnegie Rusijos ir Eurazijos centro analizėje dabartinis Rusijos elitas apibūdinamas kaip sistema, kurioje pareigūnų politinė autonomija labai ribota, o pagrindinė jų funkcija – vykdyti iš viršaus priimamus sprendimus.
Kol ši sistema veikia, Kremlius išlaiko didžiulę kontrolę.
Problema galėtų atsirasti tada, jei skirtingos sistemos dalys pradėtų abejoti jos gebėjimu užtikrinti jų interesus ir saugumą.
Pasirodė neįprastų pranešimų apie patį elitą
„Bloomberg“ paskelbta informacija šiuo požiūriu ypač įdomi.
Leidinio gauti dokumentai esą rodo, kad kai kurie su Rusijos valdžios sistema susiję žmonės ieško galimybių atsidaryti sąskaitas užsienyje, perkelti turtą ar ragina artimuosius išvykti iš šalies.
Tai nereiškia, kad Rusijos elitas masiškai nusisuka nuo V. Putino.
Tokiai išvadai pagrindo nėra.
Tačiau tokie veiksmai gali rodyti didėjantį neapibrėžtumą dėl tolesnės karo ir mobilizacijos eigos.
Paradoksas: Putino partija ką tik pasiekė rekordą
Būtent čia atsiranda įdomus kontrastas.
„Reuters“ duomenimis, rugsėjo rinkimuose „Vieningoji Rusija“ gavo 57,83 proc. balsų ir rekordines 355 vietas Valstybės Dūmoje.
Formaliai V. Putino politinė sistema atrodo itin stipri.
Tačiau Rusijos politinė aplinka yra griežtai kontroliuojama.
„Reuters“ pažymi, kad valdžios kritikai kalba apie tikros politinės konkurencijos ribojimą, o daliai opozicinių kandidatų nebuvo leista dalyvauti rinkimuose.
Vienintelė registruota prieš karą pasisakanti partija „Jabloko“ nacionaliniame parlamente mandatų negavo.
Todėl oficialūs rinkimų rezultatai parodo Kremliaus institucinę kontrolę, tačiau neleidžia tiksliai išmatuoti, kiek visuomenėje yra nepasitenkinimo karu.
Karas sukuria Putinui sudėtingą lygtį
Rusijos vadovybei tenka vienu metu siekti kelių tarpusavyje konkuruojančių tikslų.
Kariuomenei reikia žmonių.
Karo ekonomikai reikia darbuotojų.
Valstybei reikia pinigų.
Gyventojai tikisi, kad jų kasdienis gyvenimas pernelyg smarkiai nepablogės.
O politinei sistemai reikia išlaikyti stabilumą.
Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo sunkiau visus šiuos poreikius suderinti.
Todėl žmonių verbavimas tapo toks svarbus
Pastaraisiais metais Rusija stengėsi kariuomenę papildyti pirmiausia finansiškai motyvuodama savanorius ir sutartininkus.
Kai kuriuose regionuose už sutarties pasirašymą siūlomos labai didelės išmokos.
Tokios priemonės leidžia valdžiai gauti papildomų karių neįvedant visos šalies masto privalomos mobilizacijos.
Tačiau sistema turi ribas.
Kuo sunkiau surasti norinčių pasirašyti sutartis, tuo didesnę kainą valstybei gali tekti mokėti.
O jeigu savanoriško verbavimo nebepakaktų, valdžiai tektų svarstyti politiškai jautresnius sprendimus.
Kremliaus problema – ne protestai vieni
Dažnai kalbant apie Rusijos vidaus stabilumą įsivaizduojami masiniai protestai Maskvos gatvėse.
Tačiau autoritarinių sistemų stabilumas priklauso nuo gerokai daugiau dalykų.
Svarbus saugumo struktūrų lojalumas.
Svarbus elito vieningumas.
Svarbus valstybės aparato gebėjimas vykdyti įsakymus.
Svarbus ekonomikos gebėjimas finansuoti valstybės prioritetus.
Ir svarbus visuomenės pasirengimas priimti vis didesnę karo kainą.
Todėl politinis pavojus Kremliui nebūtinai prasidėtų vienu dramatišku įvykiu.
Problemos gali kauptis palaipsniui.
Vis dėlto kalbėti apie artėjantį Putino valdžios žlugimą nėra pagrindo
Tai labai svarbi išlyga.
Viešojoje erdvėje nuolat pasirodo prognozių apie galimą Rusijos režimo krizę.
Tačiau šiuo metu patikimi duomenys nerodo, kad V. Putino valdžia būtų tiesiogiai prie žlugimo ribos.
Priešingai – naujausi oficialūs rinkimų rezultatai rodo labai stiprią institucinę Kremliaus kontrolę.
Saugumo struktūros išlieka galingos.
Organizuota politinė opozicija šalies viduje yra smarkiai apribota.
Todėl teiginiai, kad V. Putinas netrukus praras valdžią, būtų spekuliacija.
Tačiau vienas dalykas Kremliui išlieka kritiškai svarbus
Tai – kontrolė.
Ne vien teritorijų fronte.
Ne vien kariuomenės.
Bet visos sistemos, kuri per daugiau nei du dešimtmečius buvo sukurta aplink V. Putino valdžią.
Kol valstybės aparatas vykdo sprendimus, saugumo struktūros lieka lojalios, o didžioji visuomenės dalis nesipriešina valdžios politikai, sistema gali atlaikyti didžiulį išorinį spaudimą.
Tačiau kuo ilgiau tęsiasi karas ir kuo daugiau išteklių jis reikalauja, tuo svarbesnis tampa klausimas, kiek ilgai galima išlaikyti tokią pusiausvyrą.
Todėl didžiausia Kremliaus problema gali slypėti ne už tūkstančių kilometrų nuo Maskvos.
Ji gali būti pačioje Rusijoje – būtinybėje užtikrinti, kad visuomenė, elitas ir valstybės aparatas ir toliau priimtų vis didėjančią užsitęsusio karo kainą.
