Tomas L.
Mano dukra pastaraisiais metais susidūrė su ištisa virtine rimtų sveikatos iššūkių: jai buvo diagnozuota II stadijos struma, kasos galvoje aptikta cista, išsiplėtusios venos, nustatyta mažakraujystė. Pavasarį ji gulėjo ligoninėje dėl visų šių būklių derinio, o gulėdama palatoje atsitiktinai paėmė į rankas knygą, kurioje buvo aprašyta vadinamoji organizmo valymo metodika pagal Borisą Bolotovą. Ši knyga sužadino jos smalsumą, nes daug buvo kalbama apie fermentus, bakterijas ir skirtingų augalų poveikį organizmui.
Perskaičiusi receptų ir metodų aprašus, ji nusprendė pasigaminti gėrimą, kuris, kaip teigė autorius, gali pagerinti savijautą. Tačiau svarbiausia ne pats receptas, o tai, kad mano dukra pirmą kartą po ilgo laiko pajuto bent šiek tiek geresnę emocinę būseną. Kai žmogus mėgina viską, ko tik įmanoma, neretai jausmas, kad gali kažką padaryti savo sveikatos labui, suteikia papildomos vilties ir energijos — net jei pats metodas nėra moksliškai pagrįstas ar tinkamas taikyti be specialisto priežiūros.
Bolotovas savo knygose daug dėmesio skiria fermentų teorijai: jis teigia, kad tinkamai auginamos pieno rūgšties bakterijos gali „valyti“ organizmo paviršius, o kaip terpę siūlo naudoti įvairius augalus, įskaitant ir tuos, kurie tradiciškai laikomi nuodingais. Jis remiasi idėja, kad daugelis natūralių medžiagų, veikiant tam tikroms bakterijoms, įgyja savybių, kurios galėtų būti naudingos audinių regeneracijai. Pasakojimuose minima, kad tokie fermentai esą gali paveikti gleivines, žarnyną ar odą, tačiau tai nėra patvirtinta šiuolaikinės medicinos ir gali būti pavojinga, ypač kai naudojami toksiški augalai.
Vienas keisčiausių Bolotovo teiginių — kad stiprios pieno rūgšties bakterijos gali neutralizuoti sunkiuosius metalus ar net radionuklidus, o organizmo paviršių „išvalymas“ vyksta tiesiog geriant tokio tipo preparatus. Tai skamba įdomiai kaip teorija, tačiau realybėje tokie metodai nėra kliniškai pagrįsti, gali būti rizikingi ir jokiu būdu neturėtų pakeisti gydytojų paskirto gydymo, ypač esant sudėtingoms būklėms, tokioms kaip skydliaukės ligos, kasos cistos ar mažakraujystė.
Nepaisant to, mano dukrai pati patirtis — skaitymas, bandymas kažką pasigaminti, noras pasirūpinti savimi — suteikė psichologinę atramą. Kartais žmogus, susidūręs su lėtinėmis ligomis, ieško alternatyvų ne dėl nepasitikėjimo medicina, o todėl, kad jaučiasi bejėgis ir nori bent kiek atgauti kontrolės jausmą. Tačiau šią istoriją dalinuosi ne kaip skatinimą naudoti konkrečius receptus, o kaip priminimą, kad viskas, kas vartojama į vidų ir žadama kaip gydomoji priemonė, turi būti suderinta su gydytoju, ypač jei kalbama apie nuodingus augalus ar medžiagas, kurių poveikis organizmui nėra patvirtintas.
