Aidas Užkuraitis
Dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad sutrikęs naftos judėjimas per Hormuzo sąsiaurį gali tapti vienu didžiausių smūgių pasaulinei energetikos rinkai. Per šį siaurą vandens kelią iki konflikto judėjo maždaug penktadalis pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų tiekimo, todėl bet kokie trikdžiai iš karto kėlė baimę dėl pasiūlos ir kainų.
Tačiau spalio pradžioje rinkoje užfiksuotas netikėtas posūkis.
Artimųjų Rytų naftos eksportas, neįskaitant Irano, kai kuriomis dienomis jau viršijo prieš karą buvusį lygį. Rugsėjo pabaigoje iš regiono buvo išgabenama net 19,5–22,5 mln. barelių žalios naftos per dieną.
Tai įvyko nepaisant išliekančios įtampos Hormuzo sąsiauryje.
Svarbiausia priežastis – Persijos įlankos valstybės išmoko dalį naftos nukreipti kitais maršrutais ir sukūrė sudėtingą jos perkrovimo sistemą.
Tačiau už šios iš pirmo žvilgsnio geros naujienos slepiasi problema, kurią galiausiai gali pajusti ir paprasti Europos vairuotojai.
Dar neseniai buvo kalbama apie milžinišką tiekimo krizę – dabar skaičiai rodo visai ką kita
Iki konflikto Artimųjų Rytų žalios naftos eksporto vidurkis siekė maždaug 18 mln. barelių per dieną.
Prasidėjus kariniams veiksmams ir sutrikus laivybai per Hormuzo sąsiaurį, situacija smarkiai pasikeitė.
Rinka baiminosi, kad ilgalaikis vieno svarbiausių pasaulio energetikos kelių blokavimas sukels milžinišką naftos trūkumą.
Tačiau rugsėjo pabaigos duomenys parodė netikėtą rezultatą.
Keliomis dienomis eksportas pasiekė 19,5–22,5 mln. barelių per dieną ir taip net viršijo prieš konfliktą fiksuotą vidurkį.
Tai vienas aiškiausių ženklų, kad regiono valstybės prisitaikė prie naujos realybės.
Ir štai skaičius, kuris parodo tikrąjį pokyčio mastą – 40 procentų
Skaičiuojama, kad maždaug 40 proc. naftos srautų dabar gali aplenkti Hormuzo sąsiaurį.
Tam naudojama kelių skirtingų sprendimų kombinacija.
Vienas svarbiausių – naftotiekiai.
Saudo Arabija gali transportuoti naftą per šalį į Raudonosios jūros pakrantę, o Jungtiniai Arabų Emyratai turi infrastruktūrą, leidžiančią naftą nukreipti į Fudžeiros terminalą, esantį už Hormuzo sąsiaurio.
Tai reiškia, kad daliai naftos nebereikia plaukti pavojingiausia regiono vieta.
Tačiau tai tik viena visos schemos dalis.
Jūroje pradėta naudoti sistema, kuri iš pradžių gali pasirodyti neįtikėtinai sudėtinga
Naftos bendrovės ir eksportuotojai pradėjo intensyviau naudoti perkrovimą iš vieno tanklaivio į kitą.
Vienas laivas gali paimti krovinį Persijos įlankos viduje, įveikti pavojingą maršruto dalį ir vėliau perduoti naftą kitam tanklaiviui, laukiančiam saugesnėje vietoje.
Toliau krovinys keliauja į galutinę rinką.
Tokiu būdu didžiausi tanklaiviai neprivalo viso maršruto atlikti per pavojingiausią zoną.
Sistema sudėtinga, tačiau ji padėjo atkurti eksporto apimtis.
Ir būtent čia atsiranda kita problema.
Naftos jau gali būti pakankamai, tačiau dabar rinką spaudžia visai kitas dalykas
Atrodytų logiška: jeigu naftos eksportas grįžta į ankstesnį lygį, jos kaina turėtų smarkiai mažėti.
Tačiau energetikos rinkoje viskas nėra taip paprasta.
Didžiule problema tapo logistika.
Tanklaivių trūkumas, sudėtingesni maršrutai, perkrovimai jūroje, draudimas ir padidėjusi rizika išaugino transportavimo sąnaudas.
Kai kuriais maršrutais didelių naftos tanklaivių nuomos kainos pasiekė itin aukštą lygį.
Todėl šiandien rinkos problema jau nebūtinai yra vien klausimas, ar pasaulyje pakanka naftos.
Vis svarbiau tampa tai, kiek kainuoja ją nugabenti iki pirkėjo.
Saudo Arabija priėmė sprendimą, kurio rinkoje nesitikėjo beveik niekas
Spalio pradžioje Saudo Arabija netikėtai sumažino lapkritį Azijos klientams parduodamos naftos kainas.
Kai kurių rūšių nuolaidos tapo didžiausios per kelerius metus.
Tokiu būdu Saudo Arabija siekia išlaikyti savo pozicijas itin svarbioje Azijos rinkoje.
Pirkėjams tenka mokėti gerokai daugiau už transportavimą, todėl pigesnė pati nafta gali iš dalies kompensuoti išaugusias logistikos sąnaudas.
Tai dar kartą parodo, kaip smarkiai pasikeitė naftos prekybos logika.
Gamintojams jau neužtenka vien išgauti naftą.
Dabar reikia sugalvoti, kaip ją saugiai ir ekonomiškai nugabenti klientams.
Tačiau Hormuzo sąsiauris dar tikrai neprarado savo reikšmės
Kalbėti, kad Artimųjų Rytų šalys visiškai „apeina“ Hormuzo sąsiaurį, būtų per anksti.
Alternatyvių naftotiekių pajėgumai riboti.
Be to, pati alternatyvi infrastruktūra taip pat nėra apsaugota nuo sutrikimų.
Saudo Arabijos rytų ir vakarų naftotiekis, leidžiantis nukreipti naftą į Raudonosios jūros pakrantę, rugsėjį buvo laikinai sustabdytas po atakos.
Vėliau jo veikla buvo atnaujinta.
Šis incidentas atskleidė silpnąją visos sistemos vietą: naftos transportavimą galima nukreipti kitur, tačiau kartu į kitą vietą persikelia ir rizika.
Tuo metu pačiame Hormuzo sąsiauryje situacija vėl ėmė blogėti
Naftos eksportui atsigaunant, regione vėl padaugėjo incidentų, susijusių su laivyba.
Pastarosiomis dienomis buvo pranešta apie kelis išpuolius prieš laivus Hormuzo sąsiauryje ir aplinkinėse teritorijose.
Tai reiškia, kad naftos eksporto atsigavimas vyksta itin nestabilioje aplinkoje.
Vieną savaitę rinką gali nuraminti didėjantys eksporto skaičiai.
Kitą – naujas incidentas gali vėl padidinti draudimo, transportavimo ir naftos kainas.
Todėl dabartinės padėties dar negalima vadinti grįžimu į normalią rinką.
Naftos kainoje jau matomas pokytis – tačiau skaičiai vis dar aukšti
Spalio 5 dieną „Brent“ rūšies nafta gruodžio pristatymui buvo atpigusi iki maždaug 101 JAV dolerio už barelį.
Amerikietiškos WTI rūšies nafta kainavo apie 90 JAV dolerių už barelį.
Taigi padidėjęs eksportas padeda mažinti spaudimą rinkai, tačiau naftos kainos išlieka aukštos.
Ir čia Lietuvos vairuotojams svarbi dar viena detalė.
Naftos barelio kaina nėra vienintelis veiksnys, lemiantis galutinę benzino ar dyzelino kainą degalinėje.
Vairuotojai gali tikėtis pigesnių degalų? Čia laukia ne pats maloniausias atsakymas
Jeigu Artimųjų Rytų eksportas išliktų didelis, o įtampa regione mažėtų, tai būtų palanki aplinkybė pasaulinėms naftos kainoms.
Tačiau degalų kainą Europoje lemia kur kas daugiau veiksnių.
Svarbi ne tik žalios naftos kaina, bet ir jos transportavimo išlaidos, perdirbimo pajėgumai, naftos produktų pasiūla, valiutų kursai, mokesčiai bei konkurencija konkrečioje rinkoje.
Šiuo metu problemų kyla ir naftos perdirbimo grandinėje.
Todėl situacija, kai žalios naftos pasiūla atsigauna, nebūtinai reiškia, kad benzinas ir dyzelinas degalinėse iš karto smarkiai atpigs.
Viena didžiausių pasaulio energetikos „silpnųjų vietų“ vis dėlto gavo rimtą smūgį
Hormuzo sąsiauris dešimtmečius buvo laikomas viena svarbiausių pasaulio energetikos arterijų.
Jo geografinė padėtis suteikia milžinišką strateginę reikšmę.
Tačiau 2026 metų krizė paskatino Persijos įlankos valstybes maksimaliai išnaudoti alternatyvias sistemas.
Saudo Arabijos naftotiekiai į Raudonąją jūrą, Jungtinių Arabų Emyratų jungtis su Fudžeira, naftos perkrovimas tarp tanklaivių ir naujų eksporto maršrutų paieškos rodo vieną kryptį – regionas stengiasi sumažinti priklausomybę nuo vienintelio siauro vandens kelio.
Vis dėlto visiškai pakeisti Hormuzo sąsiaurį šiandien dar nėra kuo.
Tikrasis netikėtumas paaiškėjo ne Hormuzo sąsiauryje, o pasaulinėje naftos rinkoje
Prieš kelis mėnesius didžiausia baimė buvo paprasta – kas nutiks, jeigu Artimųjų Rytų nafta nebegalės pasiekti pasaulio rinkų?
Dabar turime bent dalį atsakymo.
Gamintojai sugebėjo persiorientuoti gerokai greičiau, nei galėjo atrodyti konflikto pradžioje.
Eksportas kai kuriomis dienomis jau viršija prieškarinį lygį, dalis naftos keliauja alternatyviais maršrutais, o likusiems srautams sukurta sudėtinga tanklaivių sistema.
Tačiau problema niekur nedingo – ji tiesiog pakeitė formą.
Anksčiau pasaulis baiminosi, kad naftos nebus.
Dabar vis aktualesnis tampa kitas klausimas – kiek kainuos ją saugiai pristatyti ten, kur jos reikia.
Ir būtent atsakymas į šį klausimą artimiausiu metu gali būti vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, ką už degalus mokės ir Lietuvos vairuotojai.
