Tomas L.
Merūno Vitulskio paroje jau seniai telpa daugiau nei 24 valandos. Televizija, koncertai, naujos veiklos – visa tai Merūnas apibendrina vienu credo: gyvenimą reikia semti saujomis. Vis dėlto šią vasarą dėmesio centre vėl bus tai, dėl ko publika Merūną pažino pirmiausia: Valdovų rūmų Didžiajame kieme kurs savo didžiausią operinį vakarą.
Duodamas interviu žurnalui „Prie kavos“, Merūnas kalbėjo, kad gyvenime jam svarbu nepraleisti galimybių: „Gyvenimas tėra vienas, todėl reikia griebti kiekvieną galimybę.“
Naujos sritys jam nėra tik atsitiktiniai nukrypimai nuo muzikos. Per gyvenimą jų būta labai įvairių.
Apie tai jis kalba ir su humoru. Paklaustas, kokį slaptą talentą turi, Merūnas atsako anekdotu: „Galiu groti smuiku.“ O ką dar gali? „Galiu ir negroti.“
Didžiąją dalį savo gebėjimų jis jau yra parodęs, tačiau gyvenime teko išbandyti labai skirtingų dalykų: „Dainuoju, vedu renginius, kuriu, esu tėtis, o gyvenime teko išbandyti ir daugybę kitų veiklų, nuo statybų iki rinkodaros. Kartais atrodo, kad per vieną gyvenimą teko sukaupti tiek patirčių, kiek kitam užtektų keliems.“
Kartu jis pripažįsta, kad kūryboje laiko dėsniai kartais irgi veikia savaip: viskas prasideda nuo emocijos, o daina gali ateiti greitai, beveik netikėtai. „Vos per penkiolika minučių gimsta ir muzika, ir žodžiai. Tiesiog sėdi, groji, o mintys bei jausmai natūraliai susidėlioja į kūrinį.“
Kaip atrodo tobula Merūno diena? Artisto atsakymas jus nustebins: „Šilta, bet ne per karšta. Oras ir visiška ramybė. Visą dieną galėčiau tiesiog gulėti ant gulto, o asmeninis šefas keptų steikus ir ruoštų „Mojito“. Man nereikia niekuo rūpintis ar kažko pritrūkus važiuoti į parduotuvę. Tiesiog guliu ir grožiuosi nupjauta žole, mėgaujuosi grynu oru.“
Šiame idealiame paveiksle atsiranda ir šeimos ramybė. „Tada užmetu meškerę ir vienas po kito kimba į tvenkinį neseniai suleisti upėtakiai. Vaikai krykštauja iš nuostabos, žmona šypsosi. Nėra didesnės ramybės, kaip matyti artimuosius laimingus“, – sako artistas.
