Komikas Mantas Stonkus penktadienio vakarą, Kaune, VDU didžiojoje salėje, pirmą kartą pristatė fenomenalaus populiarumo sulaukiantį solinį stand-up šou „Tūkstantmečio vaikas“. Bilietai į ji buvo parduoti per… tris valandas. Šiuo metu suplanuota net 14 pasirodymų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Visur teko neskelbti net ne po vieną papildomą šou.
„Jūs esate geriausia publika, kokios tik aš pirmam kartui galėjau tikėtis“, – renginiui pasibaigus dėkojo kauniečiams komikas.
Iš tiesų, susirinkusieji į daugiau nei valandos jo solinį pasirodymą reagavo puikiai.
Visas stand-up šou pralėkė tarsi nestabdomas lokomotyvas. Nuo apšildančiojo komiko Mindaugo Laskovo pasirodymo pirmųjų minučių iki Manto Stonkaus kruopščiai parengtos ir talentingai pristatytos programos pabaigos salėje netilo juokas, dažnai pereinantis į nevaldomą kvatojimą.
Atrodo, kaip pridera pasilinksmino visi: ir susirinkusieji, ir pats komikas, ir jį apšildęs kolega, ir net renginyje dirbantys darbuotojai – garso šviesos technikai, videografai ir fotografai. Pastarieji turėjo rimtai suimti save į rankas, kad per juoką nepamirštų tiesioginio darbo.
Prieš pirmąjį pasirodymą M.Stonkus prisipažino, kad laukti savo solinio šou – visai kitoks jausmas ir atsakomybė, nei pasirodyti net ir didžiausiose arenose, tačiau drauge su kitais kolegomis.
Programą „Tūkstantmečio vaikas“ jis rengė mėnesiais ir kruopščiai tobulino kiekvieną sakinį. Sukurti daugiau nei valandos trukmės stand-up pasirodymą – ilgas ir labai specifinių gebėjimų reikalaujantis procesas. Stand-up komedijos žanras laikomas išskirtiniu ir net elitiniu, mat parašyti tokią programą ir pristatyti ją taip, kad salė valandą klyktų iš juoko, sugeba vienetai.
Komikas šiek tiek papasakojo, kaip gimsta tokie šou.
„Pirmiausia visus į galvą šovusius bajerius užsirašau telefone. Kai jų prikaupia, perrašau ant popieriaus. Tuomet ieškau jungiančios istorijos. Kai ją sukuriu, papasakoju artimiesiems (nereikia to daryt, bet vis tiek darau), o tada jau einu bandytis atviruose mikrofonuose. Po jų vyksta korekcijos, perdėliojimai, prijungimai naujos medžiagos, vėl bandymai. Kartai būna, kad patiki bajeriu iškart, o kartais – prireikia kelių gludinimų, kad tinkamai susidėliotų. O kai kurios idėjos, kurios atrodo tikrai geros, išbandžius nepasiteisina ir tenka pamiršti.“