Aidas Užkuraitis
Lietuvos ligoninėse ir poliklinikose problema bręsta jau ne vienus metus, tačiau dabar apie ją kalbama gerokai rimčiau. Sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis perspėja, kad artėjama prie laikotarpio, kai iš sveikatos sistemos gali pasitraukti daugiau slaugytojų, nei į ją ateis naujų specialistų.
Lūžio tašku gali tapti 2029–2030 metai.
Tai nereiškia, kad vieną rytą ligoninės liks be slaugytojų. Tačiau jeigu specialistų skaičius pradėtų mažėti, o jų poreikis dėl visuomenės senėjimo išliktų didelis, pasekmes ilgainiui galėtų pajusti pacientai – didėtų likusių darbuotojų krūvis ir būtų vis sunkiau užtikrinti pakankamą paslaugų prieinamumą.
Ministerija žada ieškoti sprendimų, tarp kurių – didesni atlyginimai ir geresnės darbo sąlygos. Tačiau patys slaugytojai perspėja, kad vien pažadų gali nepakakti.
Pavojingiausias laikotarpis – jau nebe tolimoje ateityje
Sveikatos apsaugos ministro L. Kukuraičio teigimu, demografinė slaugytojų struktūra leidžia gana aiškiai matyti artėjantį iššūkį.
Didelė dalis dabar dirbančių specialistų artėja prie pensinio amžiaus.
Tuo pat metu į sistemą ateinančių jaunų slaugytojų gali nepakakti visoms atsilaisvinančioms darbo vietoms užpildyti.
Būtent todėl ministerija išskiria 2029–2030 metus.
Jeigu prognozės išsipildytų, tuo laikotarpiu iš darbo rinkos galėtų pasitraukti daugiau slaugytojų, negu pradėtų joje dirbti.
Sveikatos sistemai tai būtų itin nemalonus lūžis.
Slaugytojas ligoninėje – gerokai daugiau nei gydytojo padėjėjas
Pacientas ligoninėje dažnai daugiausia kalba apie gydytoją, kuris nustatė diagnozę ar paskyrė gydymą. Tačiau didžiąją paros dalį tiesioginį kontaktą su pacientu palaiko būtent slaugytojai.
Jie stebi paciento būklę, vykdo gydytojų paskyrimus, rūpinasi gydymo procedūromis ir atlieka daugybę kitų kasdienių darbų.
Todėl slaugytojų trūkumas nėra tik personalo skyriaus problema.
Jeigu vienam specialistui tenka rūpintis vis didesniu pacientų skaičiumi, auga darbo krūvis. Ilgainiui tai gali skatinti dar daugiau žmonių palikti profesiją.
Taip susidaro pavojingas uždaras ratas: kuo mažiau darbuotojų lieka, tuo didesnis krūvis tenka likusiems.
Viena problema maitina kitą
Slaugytojų atstovai jau ne kartą kalbėjo apie didelius darbo krūvius, atsakomybę ir atlyginimus.
Dalis specialistų dirba daugiau nei vienoje gydymo įstaigoje arba prisiima papildomų darbo valandų.
Tačiau tokia sistema turi ribas.
Žmogus negali nuolat kompensuoti trūkstamų kolegų papildomu darbu.
Todėl ministerijai tenka spręsti ne vien klausimą, kaip parengti daugiau naujų slaugytojų. Ne mažiau svarbu išlaikyti tuos, kurie sistemoje jau dirba.
Jeigu patyręs specialistas nusprendžia išeiti, jo vietą užimti gali būti sudėtinga.
Ministras kalba apie atlyginimų didinimą
Vienu svarbiausių svertų laikomas darbo užmokestis.
L. Kukuraitis pripažįsta, kad norint pritraukti ir išlaikyti slaugytojus reikės ieškoti galimybių didinti jų atlyginimus.
Tačiau vien atlyginimo gali nepakakti.
Ne mažiau svarbios darbo sąlygos, darbuotojui tenkantis pacientų skaičius, darbo grafikas ir galimybės derinti profesinį bei asmeninį gyvenimą.
Jeigu atlyginimas didėja, bet kartu žmogui tenka vis daugiau pacientų ir atsakomybės, profesijos patrauklumas nebūtinai išauga tiek, kiek tikimasi.
Todėl ministerija kalba apie platesnį priemonių paketą.
Problema gali atsispindėti pacientų eilėse
Lietuvos sveikatos sistema jau dabar susiduria su kita jautria problema – pacientų laukimo eilėmis.
Ankstesni Valstybės kontrolės duomenys rodė, kad daliai žmonių gydytojų specialistų konsultacijų tenka laukti mėnesius.
Priežasčių yra daug: gydytojų ir kitų specialistų pasiskirstymas tarp regionų, darbo organizavimas, registracijos sistema bei skirtingas gydymo įstaigų pajėgumas.
Todėl būtų netikslu visas eiles aiškinti vien slaugytojų trūkumu.
Tačiau pakankamas slaugytojų skaičius yra būtina visos gydymo įstaigos darbo sąlyga.
Net turint gydytoją, daliai paslaugų suteikti reikalinga visa specialistų komanda.
Ypač jautrūs gali būti regionai
Didmiesčių gydymo įstaigoms darbuotojų pritraukimas paprastai lengvesnis nei mažesniems miestams.
Regionuose vieno ar kelių specialistų pasitraukimas gali būti juntamas daug stipriau.
Jeigu didelėje ligoninėje trūksta kelių darbuotojų, dar galima perskirstyti dalį darbo.
Mažesnėje įstaigoje pasirinkimų gerokai mažiau.
Todėl specialistų rengimas neišsprendžia visos problemos – reikia, kad žmonės pasirinktų dirbti ir ten, kur jų labiausiai trūksta.
Laiko dar yra, tačiau jo lieka vis mažiau
Gera žinia ta, kad 2029-ieji nėra rytoj.
Tai suteikia valstybei keletą metų pasiruošti.
Per tą laiką galima didinti slaugos studijų patrauklumą, gerinti atlyginimus, keisti darbo organizavimą ir sudaryti geresnes sąlygas jau dirbantiems žmonėms.
Tačiau naujo specialisto neįmanoma parengti per kelis mėnesius.
Todėl sprendimai, kurie bus priimti dabar, realiai lems, kokioje situacijoje Lietuvos ligoninės atsidurs po trejų ar ketverių metų.
Skaičiai siunčia aiškų signalą
Slaugytojų problema iš dalies skiriasi nuo bendro gydytojų skaičiaus klausimo.
Lietuvoje gydytojų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nėra mažas Europos kontekste. Problema dažnai slypi konkrečių specialybių trūkume, netolygiame specialistų pasiskirstyme ir dideliuose jų darbo krūviuose.
Slaugytojų atveju demografinė darbuotojų struktūra kelia papildomą pavojų – nemaža dalis specialistų per artimiausius metus pasieks pensinį amžių.
Todėl svarbiausias klausimas tampa ne tai, ar Lietuva šiandien dar sugeba užtikrinti paslaugas.
Klausimas – kas pakeis žmones, kurie netrukus pradės masiškiau trauktis iš sistemos?
Pacientams svarbiausi bus artimiausi keleri metai
Kol kas ministerija ramina, kad problemą mato ir ruošiasi jai.
Tačiau slaugytojų atstovai laukia konkrečių veiksmų.
Jeigu pavyks pritraukti daugiau jaunų žmonių, išlaikyti patyrusius specialistus ir pagerinti darbo sąlygas, 2029–2030 metų prognozė nebūtinai taps realybe.
Tačiau jeigu pokyčiai bus per lėti, Lietuva gali pasiekti tašką, kai darbuotojų trūkumo nebebus galima kompensuoti vien didesniu likusių specialistų krūviu.
Todėl šiandien skambantis perspėjimas svarbus ne tik slaugytojams ar ligoninių vadovams. Galų gale nuo to, kiek žmonių liks dirbti prie pacientų lovų, priklausys ir tai, kaip greitai bei kokiomis sąlygomis pagalbą gaus kiekvienas iš mūsų.
