Aidas Užkuraitis
Lietuvos veterinarijos bendruomenę pasiekė skaudi žinia. Mirė ilgametis Vilniaus Antakalnio veterinarijos gydyklos gydytojas Vytautas Gumbaravičius – žmogus, kurį kolegos prisimena ne tik dėl profesionalumo, bet ir dėl šilumos, nuoširdumo bei ypatingo santykio su aplinkiniais.
Žinia apie jo mirtį skaudžiai palietė žmones, kurie daugelį metų dirbo šalia jo, bendravo ir patikėjo jam savo augintinių sveikatą.
Tačiau atsisveikinimo žodžiuose ypač išryškėjo viena detalė: kolegos kalbėjo ne vien apie netektą gydytoją. Jie atsisveikino su žmogumi, kurį vadino savo draugu.
Neteko žmogaus, kurio vietos taip paprastai neužpildysi
Veterinarijos gydytojo darbas – kur kas daugiau nei diagnozės, procedūros ir gydymas.
Kasdien tenka susidurti su žmonėmis, kurie į gydyklą atvyksta nerimaudami dėl savo augintinio. Tokiais momentais svarbios ne tik profesinės žinios. Reikia kantrybės, gebėjimo išklausyti ir supratimo, kad kitam žmogui jo gyvūnas dažnai yra tikras šeimos narys.
Būtent žmogiškąją Vytauto Gumbaravičiaus pusę, pranešdami apie jo mirtį, ypač pabrėžė kolegos.
Antakalnio veterinarijos gydyklos bendruomenė jį apibūdino kaip šiltą, profesionalų ir žmogišką kolegą, kurio atminimas išliks kartu dirbusių žmonių širdyse.
Tai buvo ne formalus pranešimas apie darbuotojo netektį.
Iš kolegų žodžių buvo aišku, kad išėjo žmogus, tapęs svarbia jų gyvenimo dalimi.
Ilgametį gydytoją prisimins ir daugybė augintinių šeimininkų
Per ilgus darbo metus veterinarijos gydytojo kabineto duris praveria daugybė žmonių.
Vieni ateina su ką tik šeimoje atsiradusiu augintiniu, kiti – ieškodami pagalbos susirgus ilgamečiam keturkojui draugui.
Gydytojas tampa žmogumi, kuriam patikima tai, kas šeimai labai brangu.
Todėl ilgamečio specialisto netektį pajunta ne vien bendradarbiai.
Kolegos pabrėžė, kad V. Gumbaravičius paliko ryškų pėdsaką ir klientų bei jų augintinių gyvenimuose.
Tokį pėdsaką sunku išmatuoti darbo metais ar priimtų pacientų skaičiumi. Jis lieka žmonių prisiminimuose – pokalbiuose, suteiktoje pagalboje ir momentuose, kai profesionalo ramybė padėjo šeimininkui išgyventi nerimą dėl mylimo gyvūno.
Kolegų atsisveikinime – žodžiai, pasakantys labai daug
Apie gydytojo mirtį Antakalnio veterinarijos gydykla pranešė socialiniame tinkle.
Kolektyvas pareiškė užuojautą V. Gumbaravičiaus šeimai ir artimiesiems, linkėdamas jiems stiprybės bei šviesių prisiminimų.
Ypač jautriai skambėjo kolegų mintis, kad kartu su gydytoju jie neteko ir brangaus žmogaus bei draugo.
Kartais būtent tokie žodžiai apie žmogų pasako daugiau nei ilgas jo profesinių pasiekimų sąrašas.
Profesionalumą galima įvertinti diplomais, patirtimi ar darbo metais. Tačiau šiluma, žmogiškumas ir santykis su kitais atsiskleidžia tik per žmonių, kurie buvo šalia, prisiminimus.
Ir būtent šias savybes kolegos pasirinko pabrėžti atsisveikindami su V. Gumbaravičiumi.
Atsisveikinti paprašė ypatingai
Atsisveikinimas su Vytautu Gumbaravičiumi buvo numatytas rugsėjo 3 dieną Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“.
Kitą rytą, rugsėjo 4-ąją, urna turėjo būti išnešta, o velionis išlydėtas į paskutinę kelionę Giedraičių kapinėse.
Tačiau kolegos perdavė ir vieną ypatingą šeimos prašymą.
Atvykstantys atsisveikinti su gydytoju buvo kviečiami jo atminimą pagerbti baltu gėlės žiedu.
Paprastas baltas žiedas tapo simboliniu paskutinio atsisveikinimo ženklu su žmogumi, kurio kasdienis darbas ilgus metus buvo susijęs su pagalba kitiems.
Po žmogaus lieka daugiau nei jo darbo vieta
Kai miršta ilgametis kolega, jo darbo vieta staiga tampa neįprastai tuščia.
Lieka daiktai, įprasta kasdienė rutina ir daugybė mažų detalių, kurios anksčiau atrodė savaime suprantamos.
Tačiau stipriausiai išlieka prisiminimai.
Žmonės prisimena ne tik tai, kaip gerai žmogus atliko savo darbą. Jie prisimena, kaip jis kalbėjo, kaip elgėsi sunkią akimirką, ar sugebėjo nuraminti ir ar šalia jo buvo gera būti.
Antakalnio veterinarijos gydyklos kolegų paskelbti atsisveikinimo žodžiai rodo, kad Vytautas Gumbaravičius paliko būtent tokį pėdsaką.
Profesionalumas, šiluma ir žmogiškumas – trys savybės, kurias kolegos pasirinko išskirti tuomet, kai reikėjo paskutinį kartą viešai apie jį prabilti.
Jo nebėra, tačiau žmonių atmintyje liks tai, ko nepanaikina laikas
Kasdienybė gydykloje tęsis. Duris ir toliau atvers augintinių šeimininkai, gydytojai skubės pas pacientus, bus gerų naujienų ir sunkių akimirkų.
Tačiau ilgamečio kolegos vieta bendruomenės istorijoje išliks.
Žmogaus gyvenimo vertė galiausiai matuojama ne vien tuo, kiek metų jis dirbo ar kiek profesinių darbų atliko.
Labai daug pasako tai, kaip apie žmogų kalbama tuomet, kai jo jau nebėra.
Vytautą Gumbaravičių kolegos prisimena kaip profesionalą, tačiau šalia šio žodžio jie pasirinko dar du – šiltą ir žmogišką.
O kartais tai ir yra pats svarbiausias palikimas, kurį žmogus gali palikti po savęs.
