Tomas L.
Išryškino kraupią realybę
Atostogaudama Barselonoje ir stebėdama, kas vyksta Lietuvos socialinių tinklų erdvėje, moteris neslėpė buvusi pakraupusi.
„Barselona. Bandau atjungti galvą nuo savo darbų ir problemų ir stebiu, kas vyksta Lietuvoje. Ir vaizdas kažkaip nejaukus. Moterų neįleidžia į fanų sektorius, nes „čia ne vieta moterims“. Rimtai, 2026-ieji?
Viešai aiškinamasi santykius per „stories“, sistemingai ir ilgą laiką pilamas purvas ant buvusios partnerės – vaiko motinos. Bandoma suteršti jos reputaciją ir sugriauti jos gyvenimą, kai paties gyvenimas jau pasiekęs dugną.
Dabar, mirus tėvui, su kuriuo visai nebendravo, vėl kalta buvusi partnerė, nes nepaguodė berniuko. O jis – vargšiukas“, – rašė ji ir pridūrė: „Vyrai, kurie neprisideda prie savo vaikų auginimo ir išlaikymo, bet garsiai kalba, kokie jie nuskriausti ir pažeminti. Ir visa tai kažkaip normalizuota. Ir tada galvoju – kas su mumis negerai?“
J. Kierė taip pat akcentuoja, kad problema nėra pavienė – tai sisteminis reiškinys. Anot jos, visuomenėje susiformavęs fonas, kuriame vyrams leidžiama daugiau: nedalyvauti vaiko gyvenime, vengti atsakomybės ar net viešai menkinti vaikų motinas.
Tuo tarpu moterims keliami visiškai kitokie standartai.
„Moteris paduoda buvusį vyrą (žinomą krepšininką) į teismą, nes jis neprisideda prie vaiko išlaikymo ir auginimo. Ir kas vyksta komentaruose? „Ai, vėl moteris nori jo turto.“ Kokio dar turto? Čia net ne apie pinigus – čia apie atsakomybę. Bet pas mus kažkaip vis dar normalu, kad vyras gali nedalyvauti. O jei moteris pareikalauja – ji iškart „kalta“, „savanaudė“, „bloga“. Lietuvos vyrų komentarai labai gerai atspindi mūsų kultūrą ir realybę“, – įrašuose rašė J. Kierė.
Vyrams „galima daugiau“?
Šis dvigubų standartų egzistavimas, jos teigimu, vis dar laikomas norma. Vienas iš pavyzdžių, kuriuos aptaria Jurgita, – situacijos, kai moterys kreipiasi į teismą dėl vaikų išlaikymo.
„Tai jau ne pavieniai atvejai. Tai labai aiškus fonas, kad vyrams galima daugiau. Ir čia kalbama apie visuomenėje žinomus vyrus, kurie rodo pavyzdį miniai berniukų ir jaunuolių, kurie vėliau taip pat elgsis su savo vaikų motinomis. Ir tai laikoma norma.
Visi tyli, o kalta, žinoma, visada lieka moteris – amžina klasika. Vyrai gali nedalyvauti, gali neatsakyti, gali viešai žeminti – ir vis tiek visi ras jiems pateisinimą. Moteris turi viena išlaikyti bendrus vaikus už kapeikas. Ji turi suprasti, patylėti, nesukelti dramų. Jei kažkas sugriūva – ji kalta. Ir kažkur giliai vis dar gyvas jausmas, kad moteris mūsų visuomenėje yra žemiau plintuso“, – svarstė ji.
Komentaruose dažnai atsispindi ne tik kritika, bet ir atviri įžeidimai, kurie, anot J. Kierės, rodo gilesnę problemą – požiūrį į moters vertę visuomenėje.
„Mes labai norime atrodyti vakarietiški, modernūs, pažangūs. Bet santykiuose tarp vyrų ir moterų vis dar nelygybė – didžiulė praraja, nepagarba, nesusikalbėjimas, ego. Mes dar esame labai toli nuo modernaus pasaulio. Gal laikas nustoti apsimetinėti, kad tai normalu? Visi tai mato, bet tyli“, – stebisi ji.
Dar viena moters paliesta tema – vyrų pozicionavimas kaip aukų. Ekspertė teigia vis dažniau pastebinti tendenciją, kai vyrai save pateikia kaip nuskriaustus, nesuprastus ar neteisingai vertinamus.
„Liūdnas vaizdas ir dėl to liūdna, kad vis dažniau matau vyrų poziciją kaip aukos: visi nuskriausti, visi nesuprasti, visi vargšai. Bet kur vyrai, kurie prisiima atsakomybę už savo vaikus, veiksmus ir žodžius?
Būti vyru reiškia prisiimti atsakomybę. Bendrame fone atrodo, kad to vis mažiau. Šiandieniniame pasaulyje moterys jau seniai tapo stipresnės – ne fiziškai, o emociškai. Nes jos priverstos tokios būti: turi atlaikyti daugiau, pakelti daugiau ir neturi laiko verkti.
O vyrai? Dažnai pasirenka išeiti, nedalyvauti, apleisti, teisintis arba vaidinti auką. Tai kur tada prasideda ir baigiasi vyrų atsakomybė?“ – klausė ji.
Normalizuojamas tylėjimas
Galiausiai J. Kierė pabrėžė, kad būtent tylėjimas tampa didžiausia problema, nes jis normalizuoja situaciją.
„Tylėdami mes tai normalizuojame. Priimame kaip normą, tarsi tai būtų kažkieno asmeninė drama, į kurią nevalia kišti nosies. Bet palaukite – tie vyrai Lietuvoje yra dievinami. Jie tarsi neliečiami. Jiems viskas galima: šmeižti, grasinti, menkinti, nesirūpinti vaikais ir t.t.
Gal problema ne tik juose? Gal problema ir tame, kad mes vis dar juos palaikome: kviečiame koncertuoti, dalyvauti tinklalaidėse, laidose, renginiuose, juos sekame. Lyg viskas būtų gerai.
Bet jei žmogus viešai demonstruoja neatsakomybę ir nepagarbą, kodėl jis vis dar pateikiamas kaip autoritetas?“ – retoriškai klausė ji.
