Lėta pažanga: kaip Lietuva (ne)prisitaiko prie žmonių su negalia poreikių

Siekdami pagerinti situaciją, iniciatyvūs žmonės buriasi, kalbasi ir ieško sprendimų. Vienas tokių žingsnių – pirmą kartą Lietuvoje organizuojama konferencija, kviečianti pažinti, išgirsti ir pamatyti vieniems kitus. Apie realią situaciją Lietuvoje, sistemines problemas ir šios iniciatyvos svarbą kalba žmonių su negalia teisių aktyvistė Monika Ošmianskienė ir konferencijos organizatorius Algirdas Mameniškis.

Kalbėdama apie žmonių su judėjimo negalia kasdienybę, Monika Ošmianskienė pabrėžia, kad pažanga yra matoma, tačiau ji vis dar per lėta.

Pasak jos, neseniai atliktas institucijų vertinimas parodė, kad net apie 80 proc. valstybinių ir kitų įstaigų vis dar nėra pritaikytos žmonėms su negalia. Nors miestų infrastruktūra po truputį gerėja – atsiranda pritaikytos sankryžos, patogesni šaligatviai, tačiau kasdienės veiklos vis dar reikalauja papildomų pastangų.

„Išėjimas į miestą, apsilankymas kavinėje ar renginyje, tinkamos švietimo įstaigos pasirinkimas daugeliui žmonių su negalia tebėra iššūkis. Dėl to tokie žmonės vis dar retai matomi viešose erdvėse, nors realus poreikis yra didelis – vien per metus išduodama, berods, daugiau kaip 7 tūkst. vežimėlių“, – pasakoja M. Ošmianskienė.

Pašnekovė pripažįsta, kad žmonės su negalia šiandien yra labiau girdimi nei anksčiau, tačiau to dar nepakanka. Dažnai realūs pokyčiai įvyksta tik tada, kai problema sulaukia didesnio visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio.

„Kartais sakoma, kad kažko padaryti neįmanoma, tačiau užtenka viešumo – ir staiga sprendimai atsiranda“, – pastebi ji.

Didžiausia problema, anot M. Ošmianskienės, yra tai, kad prieinamumas vis dar nėra suvokiamas kaip savaime suprantama žmogaus teisė. Tai ypač svarbu senstančioje visuomenėje, kurioje riboto judumo žmonių tik daugės. Todėl kalbant apie ateitį būtina galvoti apie aplinką, pritaikytą visiems.

Paklausta, kas turėtų imtis iniciatyvos gerinti situaciją, M. Ošmianskienė pabrėžia, kad vieno atsakingo subjekto nėra. Atsakomybė tenka visiems – nuo valstybės ir savivaldybių iki paslaugų teikėjų bei organizatorių.

„Vis dėlto šiandien akivaizdžiai trūksta priežiūros ir kontrolės. Ypač tai jaučiama savivaldos lygmenyje, kuriai priskirta pastatų priežiūra. Praktikoje ši funkcija dažnai nevykdoma – oficialiai pažeidimų nefiksuojama, nors reali situacija, pasak bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų, yra visai kitokia“, – sako pašnekovė.

Apie būsimą konferenciją, vyksiančią gegužės 15–16 d. LITEXPO nacionalinės prieinamumo ir asistuojančių technologijų parodos „Accessus“ metu, pasakojantis organizatorius Algirdas Mameniškis teigia, kad idėja brendo ne vienerius metus. Dirbdamas aplinkos ir būsto pritaikymo srityje daugiau nei dešimtmetį, jis nuolat matė tiek problemas, tiek neišnaudotas galimybes.

Anot jo, viena iš didžiausių problemų – netolygus sprendimų taikymas: tai, kas viename mieste įmanoma, kitame dėl tų pačių teisinių nuostatų tampa neįgyvendinama.

„Konferencijos tikslas – sukurti bendrą erdvę, kurioje susitiktų sprendimų priėmėjai, verslas, nevyriausybinės organizacijos ir patys žmonės su negalia. Čia bus galima ne tik išgirsti pranešimus, bet ir praktiškai susipažinti su įvairiais sprendimais, technologijomis bei iniciatyvomis“, – aiškina A. Mameniškis.

Renginys susidės iš dviejų dalių: konferencinės programos su diskusijomis ir parodos, kurioje dalyviai galės aplankyti stendus, išbandyti įrangą ar susipažinti su organizacijų veikla. Taip pat planuojamos interaktyvios veiklos, įskaitant galimybę išbandyti paralimpines sporto šakas.

Organizatorius neslepia, kad įkvėpimo suteikė užsienio pavyzdžiai, ypač Vokietijoje vykstančios parodos, kuriose pristatoma plati prieinamumo sprendimų įvairovė – nuo švietimo iki sporto.

„Norisi sukurti panašią erdvę Lietuvoje – vietą, kur viskas būtų vienoje vietoje ir prieinama visiems“, – sako A. Mameniškis.

Tiek organizatorius, tiek pašnekovė sutaria, kad tokio masto iniciatyvai pradžia nėra lengva. Pirmasis renginys neišvengiamai sulaukia skepticizmo, tačiau kartu atsiranda ir stiprus bendruomenės palaikymas.

M. Ošmianskienė tikisi, kad prieinamumui skirta konferencija taps tęstine iniciatyva ir kasmet stiprės, o jos organizatorius A. Mameniškis viliasi, kad ilgainiui ji taps svarbiu regioniniu centru, skatinančiu pokyčius ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.

Prieinamumas – tai ne tik infrastruktūros klausimas. Tai požiūrio, atsakomybės ir bendrų pastangų rezultatas. Kol kas pokyčiai Lietuvoje vyksta, tačiau jie dar nėra pakankami. Tokios iniciatyvos, kaip ši konferencija, rodo, kad dialogas įmanomas, o kartu su juo – ir realūs sprendimai.