Tomas L.
Autonominis povandeninis aparatas, nusiųstas po Dotsono šelfiniu ledynu Vakarų Antarktidoje, aptiko keistą paslėptą kraštovaizdį, išskobtą ledo apačioje, o vėliau, vykdydamas atgalinę misiją po tuo pačiu užšalusiu šelfu, dingo be žinios, rašom UNIAN.
Ryškiai oranžinis robotas-povandeninis laivas, pavadintas „Ran“, buvo suprojektuotas dirbti ten, kur žmonės ir įprasti laivai negali patekti. Jis sudarė terasų, kanalų, praplatėjusių plyšių ir ašaros formos įdubų žemėlapį, kurių palydovai iš kosmoso negalėjo pamatyti.
Šie atradimai turi didelę reikšmę, nes būtent šelfinio ledyno dugne gali spręstis Antarktidos ateitis. „Ran“ žemėlapiai rodo, kad tirpimas vyksta ne viename, tolygiame sluoksnyje. Vietoj to šiltas vandenyno vanduo rėžia ledą skirtingai, priklausomai nuo srovių, plyšių ir paslėptų kanalų, o tai reiškia, kad kai kuriuose kompiuteriniuose modeliuose vis dar gali trūkti svarbių detalių.
Paskutinė povandeninio aparato misija
Per 2022 metų ekspediciją „Ran“ nuplaukė beveik 1000 kilometrų pirmyn ir atgal po Dotsono šelfiniu ledynu ir prasiskverbė į 17 kilometrų gylį tamsioje ertmėje po plūduriuojančiu ledu.
Po šimtais pėdų ledo GPS ir radijo signalai negali nukreipti aparato realiuoju laiku, todėl „Ran“ turėjo sekti iš anksto užprogramuotais maršrutais ir pasikliauti akustine navigacija, kad surastų kelią atgal.
2024 metų sausį mokslininkai grįžo prie Dotsono ledyno, kad pakartotų tyrimą ir pažiūrėtų, kaip pasikeitė ledas. „Ran“ spėjo atlikti tik vieną pasinėrimą, po kurio nepasirodė paviršiuje susitikimo vietoje. Paieškos naudojant akustinius prietaisus, sraigtasparnius ir dronus jokių rezultatų nedavė.
Atrasti paslėpti ledo kraštovaizdžiai
Vis dėlto, prieš dingdamas, „Ran“ atsiuntė retus duomenis. Naudodamas į viršų nukreiptą sonarą, jis sudarė maždaug 140 kvadratinių kilometrų Dotsono šelfinio ledyno apatinės dalies žemėlapį, suteikdamas tyrėjams pirmąją išsamią apžvalgą apie didžiulius paslėpto ledyno pagrindo plotus.
Kaip paaiškėjo, ledas nebuvo lygus. Kai kuriose vietose jis atrodė kaip pakopinis kraštovaizdis su terasomis, išsidėsčiusiomis viena virš kitos. Kitur povandeninis aparatas aptiko lygesnius paviršius, kanalus ir paslaptingas ašaros formos įdubų išpjovas.
Geteborgo universiteto okeanografijos profesorė ir pagrindinė tyrimo autorė Anna Wahlin šį peizažą palygino su tuo, tarsi pirmą kartą būtų pamačiusi nematomąją Mėnulio pusę.
„Nukreipę povandeninį aparatą į ertmę, mes galėjome gauti didelės raiškos ledo apatinės dalies žemėlapius“, – pažymėjo ji.
Tokiu būdu „Ran“ duomenys padės paaiškinti, kodėl vakarinė Dotsono šelfinio ledyno dalis tirpsta greičiau nei rytinė. Stipresnės povandeninės srovės gali atnešti daugiau šilumos prie ledo, tuo tarpu lėtesnėse zonose laikui bėgant formuojasi skirtingi tirpimo raštai.
