Profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad Kovo 11-osios išvakares pasitinka su nerimu, nes „Lietuva yra mažiau saugi negu vakar“. Jo teigimu, pasaulyje kyla problemų, nes lyderius valdo godulys, valdžios troškimas, ambicijos, pasipūtimas.
„Dienos temoje“ – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius V. Landsbergis.
– Sveiki.
– Sveiki gyvi visi, kuriuos mes matome.
– Profesoriau, rytoj minime 36-ąsias atkurtos Nepriklausomybės metines. Su kokiomis mintimis ir nuotaikomis jūs jas pasitinkate?
– Aš jas pasitinku su nerimo nuotaikomis ir lūkesčiais, kad to nerimo bus mažiau. Bet šiandien jo yra nemažai.
– Dėl ko?
– Todėl, kad pastaraisiais metais ir ypač mėnesiais tarptautinė padėtis – o ji liečia ir Lietuvą, ir Lietuvos likimą – gerokai pablogėjo. Tai ir Lietuva yra mažiau saugi negu vakar.
– Pasaulis iš tikrųjų dega, liepsnoja Artimieji ir Vidurio Rytai. Penktus metus vyksta karas Europoje ir kartais gali susidaryti toks įspūdis, kad po Antrojo pasaulinio karo išmoktą pamoką, kad teisė yra viršesnė negu galia, mes pamiršome.
– Ne mes pamiršome, o tie veikėjai, kurie mano, kad jie valdo pasaulį, kad jų valia sprendimai yra aukščiau visko. Ir kad galbūt jų dabartinės valstybės interesas taip, kaip jie supranta, yra aukščiau visko.
– O kas, jūsų manymu, dabar valdo pasaulį? Kas yra tos valstybės?
– Godulys, gobšumas valdžiai, ambicijai, pasipūtimui. Štai kas. Žmogus yra labai keistas padaras – anksčiau jis gal nebuvo toks pavojingas pats sau kaip dabar. Dabar jis tapo pavojingas sau, jis gali save sunaikinti. Visi tą mato ir apie tai kalba. Bet mažai ieškančių arba jų išvis nėra, kaip išeiti iš tos padėties, kad pasauliui negrėstų savaiminis susinaikinimas dėl gobšumo, žiaurumo ir kvailumo.
– Tai ar jūs sakytumėte, kad tai yra būtent šitos priežastys: gobšumas, kvailumas ir žiaurumas, dėl kurio pasaulio tvarka, kurią mes matėme bent jau tris dešimtmečius, paremta tarptautine teise, griūva ir yra fiksuojamas pirmas kartas per dvidešimt metų, kai planetoje yra daugiau autokratijų negu demokratijų ir trys iš keturių planetos žmonių gyvena realiai vieno asmens arba labai siaurų interesų grupių valdymo formoje? Kodėl taip vyksta?
– Matyt, todėl, kad žmonėms tai priimtina, o turėtų būti nepriimtina. O kodėl tai yra priimtina? Čia yra giluminė paslaptis, kurios vardas yra žmogus. Žmogus yra didžioji paslaptis. Kodėl jis toks kvailas?
– Lietuvoje ketvirtus metus pristatytas demokratijos tvarumo barometras rodo, kad politinių institucijų, kuriomis žmonės pasitiki labiau, negu nepasitiki, nebeliko. Iki šiol tokia buvo prezidento institucija, bet smukimas daugiau negu 15 proc. per metus. Kai kurie politologai sako, kad jiems tai kelia nerimą, nes kai nėra vieno telkiančio autoriteto priešo akivaizdoje, mes pasidarome labai pažeidžiami. Ar jūs irgi įžiūrėtumėte tokias rizikas?
– Žinoma, aš labai norėčiau, kad Lietuva, Lietuvos žmonės, Lietuvos visuomenė turėtų kuo pasitikėti ir turėtų ką ginti, jeigu kils pavojus. O dabar ne visai aišku, net yra labai mielai platinamos nuomonės, kad visi netikę ir nebūtų ką ginti, mums nieko nereikia. Kaip tai nereikia? Jums reikia, jūs pasiilgote, jūs norite ramaus, saugaus ir pakankamai aprūpinto gyvenimo. Na, nebūsite turbūt tokie visiškai trenktuoliai, kad reikalautumėte labai turtingo gyvenimo. Gal dar pakankamai suprantama, kad labai turtingas gyvenimas yra niekalas. Tu jo niekur nenusineši ir su savimi nepasiimsi.
– Bet o kas galėtų imtis tos lyderystės ir padėti susikurti tą gerą gyvenimą, kai liūdnai juokaujama, kad Lietuvoje tikriausiai neliko nė vienos politinės jėgos, kuri nebūtų turėjusi vienokių ar kitokių reikalų su teisėsauga? Ir tada kyla klausimas, ar mes tikrai tik tokios valdžios nusipelnėme?
– Kartais aš pagalvodavau, ar nebūtų kokio nors poveikio arba rezultato, jeigu dvasiniai lyderiai, pasaulio dvasiniai lyderiai, žinoma, ir Katalikų Bažnyčia, ir visos kitos bažnyčios, ir, galų gale, nekrikščionių bažnyčios nutartų, kad einame blogu keliu. Kad žmonės ir žmonių bendruomenės turi tarpusavy bendrauti ir gyventi kitokį, darnesnį sutarimo gyvenimą. Kodėl jie to negali nutarti? Aš nežinau. Ar tikrai trūksta smegenų? Pasižiūrėjus į fotografijas, galvos atrodo gana didelės, o tų galvų turinys kelia daug abejonių.
– Bet ar aš teisingai girdžiu – nelikus pasitikėjimo politiniais lyderiais, tikėjimas ir religija galėtų būti tas vedlys.
– Taigi religija galėtų būti kriterijus arba gairė, mokymas, kaip teisingai gyventi. Bet dabar mes aplinkui girdime tik vieną šūkį, tik vieną pasiūlymą – gyventi sėkmės gyvenimą. Kokios sėkmės? Ko tau trūksta, žmogau, kuris nori sėkmės? „O aš noriu valdyti, aš noriu daug turėti.“ O ar ilgai tu turėsi? Tu nori trumpai, bet daug turėti, ir manai, kad tu esi proto viršūnė? Pažiūrėk į save, pagalvok ir atsakyk, prašau. „Taip, aš esu proto viršūnė, aš noriu kuo daugiau turėti! O kas man neduoda, tas yra mano priešas – aš galiu jį sutrypti, aš jį sutrypsiu.“ Tai koks tu žmogus, ko tu vertas? Nejau visi žmonės tokie? Tegul susirenka kurie nors ir susitaria tarpusavyje, kam jie yra čia, šitoje planetoje. Kam? Koks jų buvimo tikslas?
– Na, vienas iš tų gerbiamiausių arba protingiausių kol kas pasaulio politikų – Kanados premjeras Markas Carney – Pasaulio ekonomikos forume Davose kalbėjo, kad vidutinio dydžio valstybėms, mažesnėms valstybėms reikia vienytis, nes sako, kad „jeigu tu nesi prie stalo, tai tu esi patiekalas ant to stalo“. Kas yra mūsų sąjungininkai?
– Mūsų sąjungininkai turėtų būti normalūs žmonės, kurie nenori būti vartotojai prie stalo, valgantys mažesnius, nes tie, kurie ateina suvalgyti mažesnių, jie jau ne iš mūsų kompanijos ar ne iš mūsų ateities kompanijos. Jie yra iš mūsų praeities ir pražūties. Jie pranašauja mūsų pražūtį, kadangi mes tokie prasti, nepadedantys vienas kitam, o keršijantys, grūmojantys. Kažin, ar verti ilgai gyventi šioje planetoje, gal dar suspėsime ją visiškai nudrengti.
– Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas sako, kad tas pasaulis, kuris dabar yra paremtas galia ir interesais, yra labai pavojingas pirmiausia mažoms valstybėms. Ką mes galime padaryti, kad jaustumėmės saugesni?
– Aš nemanau, kad tik mažoms valstybėms. Pačiam žmogui, žmogaus esmei, žmonijai yra pavojinga šita būsena ir pasitenkinimas, kad gali taip ir pabūti. Svarbu, jeigu mes priklausome dideliam klubui, stipriam klubui, tuos mažiukus sumindžiosime, paspirsime į šalį ir mums visai nesvarbu, kaip jie gyvena ir ar jie iš viso gyvens. Tai čia nėra kelias į jokią ateitį, nekalbant apie šviesią ateitį. Tai kelias į pragarą. Būtų gerai susimąstyti, kodėl mes tokiu keliu einame. Ir apie tai aš jau ir pakalbėjau, ar galėtų susirinkti šviesiausios dvasios žmonės, ne tik gudrūs matematikai ar kytriausi ekonomistai, o šviesiausios dvasios?
– Jeigu ir nesunaikinsime, kaip jūs sakote, greitu metu, valstybės duomenų analitikai sako, jog per aštuonis dešimtmečius tikrai susitrauksime kaip šalis, nes neteksime bent jau ketvirtadalio gyventojų. Dabar politikai suka galvas, ką daryti. Ar jūs matytumėte receptą, kaip padidinti gimstamumą, kad Lietuva išliktų bent jau tokio dydžio? Ar čia yra tokia bendra pasaulinė problema, kur reikia stebuklo?
– Turbūt beveik bendra, bet juk atsakymas yra labai paprastas. Yra toks keistas žodis, techniškas, mechaniškas – „gimstamumas“. Va jūs pagimdėte vaikutį, tai jis pagerino gimstamumą. Ačiū, kad kažkas pagerina gimstamumą. O kas pagausino meilės kiekį planetoje? Juk nuo to viskas ir priklauso ar prasideda: ar ta moteris myli savo kūdikį ir savo būsimą kūdikį? Ar ji nori to kūdikio? Ar ji nori jį priglausti ir turėti? Jeigu ji nenori turėti, tai ir neturės. Ir tas koks nors kieno nors kūdikis tos moters irgi neturės, nes ji nebus reikalinga. Tai žmonija nebus reikalinga pati sau, ji savaime sunyks, susidėvės, sunaudos bevalgydama save. O visai kitas kelias būtų ar kitas supratimas – tas, kurį skelbia pranašai, įskaitant mūsų Jėzų Kristų, – tai yra meilės kelias. Tuo keliu eidami žmonės vienas kitam yra ir reikalingi, ir teikiantys džiaugsmo.
– Kalbant apie meilę, man atrodo, visi mylintys valstybę, mylintys Lietuvą, mylintys laisvę rytoj tikrai ją švęs. Kaip jūs galvojate, ar skaičiuodami ketvirtą atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį mes mokame jau ne tik minėti, bet ir švęsti?
– Kas yra švęsti? Toks keistas žodis. Mylint reikia puoselėti, reikia rūpintis, reikia ugdyti ir pasidžiaugti, jeigu sekasi puoselėti ir ugdyti. Ką reiškia švęsti? Fejerverką paleisti, kokį balioną į orą paleisti? Pasirodo, aš dabar švenčiu, paleidau dar vieną balioną. Tai ar tau galvoj viskas gerai? Tau, matyt, ne viskas gerai, bet tu tuo patenkintas ir tavo galva yra gerokai patuštėjusi.
– Ačiū, profesoriau, kad skyrėte laiko, priėmėte mus svečiuose.
Esu Tomas L., nuolatinių tekstų bei straipsnių autorius, kuris semiasi įkvėpimo iš kasdienės gyvenimo patirties ir įvairiausių srities temų. Mano rašymo stilius – šiltas, nuoširdus ir nenutrūktai skatinantis galvoti bei mokytis naujo. Tikiuosi, kad Jums patinka mano publikuojami straipsniai ir galėsime Jums jų pasiūlyti vis daugiau. Svarbuzinoti.lt – Vyr. redaktorius Tomas.