Tomas L.
„Agresorius paspaudė ir sulūžo replės, o Lietuvos riešutėlis laimėjo“, – sako profesorius Vytautas Landsbergis, minint 35-ąsias Sausio 13-osios metines. Interviu LRT jis prisimena Sausio 13-osios įvykius, Lietuvos žmonių stiprybę ir ko mes dar nesame išmokę.
„Dienos temoje“ – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.
– Sveikinu visus, kurie sulaukė šios gražios dienos, kai taip gražiai, elegantiškai sninga.
– Noriu jums asmeninį klausimą užduoti. Prieš keletą dienų jūsų anūkas Gabrielius Landsbergis davė interviu Nemirai radijo laidoje, kur prisiminė Sausio 13-osios įvykius, kai dar buvo vaikas. Jis sakė, kad per Sausio 13-osios įvykius jį paguldė į ligoninę su šeima tam, kad išvengtų grėsmės, ir su pakeista pavarde. Tai gal galite prisiminti tuos laikus ir ką reiškė, kai reikėjo jums rūpintis ne tik Lietuvos žmonėmis, tačiau ir pasirūpinti artimaisiais, nes žinia, kad tuo metu galėjo grėsti pavojus jūsų šeimai?
– Pavojus galėjo grėsti kiekvieną dieną. Mano žmona atsisakė išeiti iš namų ir saugotis, kur nors slapstytis ir gelbėtis. Nors į mūsų namų langus lėkė akmenys, buvo kulkos leidžiamos, buvo demonstruojama neapykanta tam Landsbergiui, bet kartu ir Lietuvos nepriklausomai valdžiai. Tai tos dienos buvo grėsmingos visais atžvilgiais. Tarp tų grėsmių galėjo būti ir grėsmė artimiesiems, pavyzdžiui, vaikui. Tai anūku pasirūpinau ne aš – pasirūpino jo tėvai. Jis dabar prisimena tik tai, kad jam buvo pasakyta, jog reikės gyventi ne namuose kurį laiką, svetima pavarde, kad jo nepagrobtų, neištemptų ir nešantažuotų. Tai dabar Putinas grobia tūkstančiais svetimos šalies vaikų ir niekas dėl to neprotestuoja, išskyrus tų vaikų tėvus. Štai mes grįžtam į vergijos epochą, kur net vaikai traktuojami kaip vergai. Juos galima pavergti ir per juos pavergti jų tėvus.
– Pone Landsbergi, kaip tik noriu pakalbėti apie tarptautinę situaciją. Lyginant dabartį ir metą prieš 35-erius metus, ar pasaulyje situacija yra sudėtingesnė dabar? Aš kalbu apie geopolitinius pokyčius, kai matom, kas vyksta su Kinija, matom, kad Rusija tęsia agresiją prieš Ukrainą, mes nebežinom, ko tikėtis iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kai vieną dieną užima Venesuelą, kitą dieną bičiuliaujasi su pasaulio diktatoriais. Kas laukia tokių mažų valstybių kaip Lietuva?
– Niekas nežino, kas laukia didžiųjų valstybių. Jos pačios nežino, kas jų laukia. Jos įsivarė į tokius kampus, kad nežino, kaip iš jų išlįsti. Mums padėtis arba mūsų užduotis yra tokia pati, kaip tada – mes sakom visiems didelių apetitų agresoriams: „Atšokit, palikit mus gyventi laisvus, kaip mes mokam, kaip mes norim, kaip mes apsisprendėm. Tokia yra mūsų laisvų žmonių teisė ir mes pagal tai gyvensim.“ Na, o agresoriai arba žmogėdros nemano, kad jeigu tu silpnesnis, tai tu turi kokių nors teisių. Bet toks galvojimas ir yra pražūtingas ir jiems, ir pasauliui, ne tik tiems, kurie tariamai mažesni. Ar mes tikrai mažesni, tai dar neaišku. Ir tada atrodė, kad jie tokie dideli, o mes tokie maži. Jų baisios replės yra tokios galingos, kad jie tik paspaus ir mes sutriuškinti. Jie paspaudė ir sulūžo replės, o Lietuvos riešutėlis laimėjo. Štai kaip būna. Tai mes turim pagrindo optimizmui arba tvirtybei būti savimi. Mes nieko nepuolam, mes nieko nereikalaujam, bet kiekvienam agresoriui sakom: „Atšokit.“
– Profesoriau, bet pasakyti neužtenka. Koks kitas žingsnis turėtų laukti? Apsiginkluoti ir būt pasiruošus, jeigu jie nenorėtų atšokti ir mūsų paklausyt?
– Aišku, reikia būt pasiruošusiam tam, kad jie gali pulti. Jie gali pulti bet kurią dieną, tai dėl to nereikia nei gąsdintis, nei nustebti. Tai yra žinoma padėtis. Turim tokį kaimyną pusiau išprotėjusį ir iš jo visko galima laukti. Bet turim labai ramiai laukti ir dalykiškai pasirengti, nes kaimynas yra toks. Ir, aišku, nepasiduoti plepalams, kad kaimynas geras, jisai čia mums tiktai gero linki – mus suvalgys mūsų pačių labui. Tai tų pasakėlių mums nereikia. Mes sakom „atšokit“, ir taškas.
– Pone Landsbergi, per 35-erius metus, tuos, kurie prabėgo nuo Sausio 13-osios, ar pasaulis tapo saugesnis? Šiandien kalbama apie tai, kad nebegalioja tarptautinė teisė arba ji nuolat laužiama, kad vis galingesni valdovai, kitaip sakant diktatoriai, nori spręsti už kitas valstybes.
– Svarbu ne tai, kas kalbama, kaip jūs sakot „šiandien kalbama“, o kas daroma? O daroma būtent taip: kaip galingieji sumano, taip jie ir daro. Ir prie to reikia priprasti, kad jie gali elgtis baisiai, jie gali elgtis nežmoniškai. Dėl to nereikia nei iš anksto gąsdintis, nei užpuolimo atveju pulti į paniką. Štai jau atsitiko. Ir tada mes galvojom, kad „o, jau“. Laukėm ilgai po Kovo 11-osios, kada mus puls. Ir štai – jau puola, jau aišku. Bet tai nebuvo kažkas netikėta.
– Kas šiandien Lietuvoje jums kelia didžiausią nerimą?
– Lietuvos žmonių pakrikimas, nesutarimas, kaip mums laikytis ir elgtis tų grėsmių akivaizdoje. Mums gresia sena, labai sena grėsmė, o pavojaus akimirką mes pradedame muštis tarpusavyje – kaip čia nuversti Smetoną, kaip nuversti Landsbergį ar dar kažkas tokio, pasinaudojus proga. Čia yra grėsmė ne Smetonai, grėsmė ne Landsbergiui, grėsmė Lietuvai ir jos laisvam pasirinkimui, jos santvarkai. Lietuvą norima paversti pavergta šalimi. Mums pasakė: „Jūs neturite teisės į laisvę.“ O mes pasakėm: „Turim teisę į laisvę ir stovėsim, ir ginsim.“ Štai yra patikrinimas, kieno pusėj tiesa. Šventajam Rašte pasakyta: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Jeigu mes turim savo tiesą, tikim savo tiesa, tai ji ir padarys mus laisvus. Jeigu pradėsim netikėti, bijoti, kombinuoti, kaip čia prisitaikius, kaip čia savo gabaliuką laimėjus, tuomet mūsų laukia pražūtis.
– Profesoriau, neseniai, prieš kelias savaites, prie Seimo būrėsi tūkstančiai žmonių, degino laužus, kovojo prieš, jų teigimu, grėsmę žodžio laisvei. Aš kalbu apie tai, kad valdančioji koalicija buldozeriu bandė priimti įstatymo pataisas, kurios leistų atstatydinti, lengviau atleisti jiems nepatinkantį LRT generalinį direktorių. Kuo jūs tai aiškinat, kad, rodos, didžiausia valstybės problema tampa visuomeninio transliuotojo generalinis direktorius, kad jį reikia kuo greičiau atleisti, nors tuo metu ir balionai skrido į Lietuvą, ir buvo kitų bėdų tarptautinių, kurios neatrodo valdžiai tokios svarbios kaip visuomeninio transliuotojo generalinio direktoriaus nuvertimas?
– Iš valdžios elgesio atrodo, kad jai svarbiausia jos pačios įsitvirtinimas besąlygiškam veikimui: „Kaip norim, taip ir darom, o jūs tylėkit.“ O žmonės nutarė netylėti. Štai ir viskas. Žmonės nori, kad su jais būtų kalbamasi, kad su jais būtų tariamasi. Ir tariamasi žmogiškai, o ne pabalsavus ten kelių balsų persvara primetant valdžioje esančiųjų, kaip dabar sakome, valią. Tokia valdžia yra diktatūra, o diktatūra žmonėms nepatinka – jie nenori būti diktatorių valdomi.
– Pone Landsbergi, kokios didžiausios pamokos iš Sausio 13-osios Lietuva dar nėra iki galo išmokusi?
– Didžiausia pamoka, kurią reikėtų išmokti, yra ta, kad lemiamas veiksnys yra žmonių valia. Ir tada savo laisvę apgynė patys žmonės. Buvo ir gynėjai, jie bus pagerbti ir taip toliau, bet žmonės susirinko aplink savo išrinktą parlamentą, aplink savo teisėtą valdžią, kuri jiems įkūnijo jų valstybę, jų pačių laisvą pasirinktą valstybę. Ir jie buvo pasiryžę ginti iki mirties. Štai kur buvo lemiamas veiksnys, kodėl Lietuva išliko. To reikia mokytis ir suprast, kad tai lemia žmonių įsitikinimas, valia ir ryžtas negailėti nieko vardan savo įsitikinimo, įsipareigojimo savo pačių ir savo vaikų laisvei. Tai čia lyg ir ne tokia sudėtinga pamoka, o vis dėlto nuolatinis egzaminas. O gal geriau kapituliuoti, o gal geriau pasiduoti, o gal užkariautojas duos pigesnio produkto kokio nors? Gal mes ko nors pavalgysim daugiau. Nors iš tikrųjų buvo aišku, kad užkariautojas yra visiškai nenusiteikęs mums ką nors gero daryti. Reikia tikėtis, kad pasaulis dar ne visai beviltiškas ir tas tikėjimas yra mūsų jėga.
– Ačiū jums, profesoriau. Linkiu dar ne vieną Sausio 13-ąją minėti kartu su tauta ir švęsti iškovotą laisvę.
