Tomas L.
Nuolatinio kultūros ministro nėra nuo pat 20-osios Vyriausybės patvirtinimo. Praėjusią savaitę Socialdemokratų partijos pirmininkas sakė, jog yra dvi pavardės: viena kartą jau paskirtos ir atšauktos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkės socialdemokratės Vaidos Aleknavičienės, o kita paviešinta nebuvo.
Dabar pažadėta, kad ministras bus surastas per lapkritį. Ministro nėra, bet iš valdančiųjų ateina žinia, kad pradėta formuoti ministerijos politinė komanda.
Šiandien Kultūros asamblėjos iniciatyvinė grupė paragino sustabdyti viceministrų skyrimo procesą iki nuolatinio ministro paskyrimo.
Apie tai „Dienos temoje“ – režisierius, vienas iš Kultūros protesto asamblėjos iniciatyvinės grupės narių Karolis Kaupinis.
– Karoli, ar jūs suprantate, kodėl politinė komanda pradėta formuoti, jeigu nėra ministro? Galbūt čia tik nesusipratimas ir iš tikrųjų taip nėra, tiesiog taip paskelbta? Bet jeigu taip yra, kokią žinią tai tada siunčia?
– Taip yra, nesuprantame. Mes sakome, kad žiūrėkite, mes neturime rūbų, mums reikia apsirengti. Tada mums atsakymas yra toks: yra dvi kojinės, mes jas pastatysime ant žemės, jos truputį pagrius, jūs bandykite ten įkišti kojas, tada atskirai ieškosime gobtuvo nuo palto ar nuo striukės. Batai kažkur – viskas veikia va tokiu principu. Pasakykite man logiką formuoti politinį kabinetą nepaskyrus ministro. To nėra buvę Lietuvos istorijoje, šitaip atsitiktiniu būdu kuriamos komandos, šitaip atsitiktiniu būdu vykdomos politikos.
Aš dar kartą grįžtu prie tokio normalesnio veikimo partijos, kurios lyderė per rinkiminį procesą pasikvietė kultūros bendruomenę ir pažadėjo, kad tai taps prioritetine sritimi, kad jie priglobs ir pakels kultūrą šitoje valstybėje iki prioritetinės srities, neturi kandidatų, neturėjo kandidatų, nebuvo kandidatų, pasiruošusių trisdešimčiai metų turėti programą, kaip pakelti iki to, kad ji niekada nebenukristų žemyn. Jeigu keltume, tai čia ne apie 4-erius metus kalbama.
Ir iš viso šito, iš visų šitų didelių pažadų viskas liko iki dabar, po pusantro mėnesio, atidavus „Nemuno aušrai“, nežinant, ar dar… Mes patys nežinome, ar dar ji turi, Žemaitaitis sako, kad mes vis dar esame šiame žaidime, kažkas susivokia siūlyti viceministrus, kviečia Kultūros asamblėją pasišnekėti apie viceministrus, kurių pavardžių mes nežinome, mums jų nesako. Apie ką kalbėti? Apie ką kalbėti su žmonėmis, kurie bus paklusnūs ministrui, kurio nėra? Jeigu ministras bus surastas, neaišku, kada, tada tas ministras, kaip normalu politikoje, suformuos savo politinę komandą, tai reiškia, kad gali būti, jog šiuos ministrus atleis. Kas šituos ministrus paskyrė? Paskiriant viceministrus jie turi praeiti, kiek man žinoma, VSD patikrinimą. Tai kas skyrė šioje partijoje šituos viceministrus? Mes nieko nežinome, mes net nesuprantame, kur šitoje partijoje yra šiuo metu galios centras, kas priiminėja sprendimus šitoje partijoje, šioje Vyriausybėje, šitoje valstybėje.
– Bet jūs eisit trečiadienį susitikti premjerės kvietimu?
– Ne, neisime, koks tikslas? Koks tikslas yra eiti susitikti su viceministrais, kurie, mes aiškiai suprantame, kad nevykdys jokios kultūros politikos, nes niekas nesiruošia paskirti kultūros ministro šiuo metu.
– Karoli, o ar įmanomas koks nors kompromisas? Pavyzdžiui, ta pati „Nemuno aušra“ arba socialdemokratai, bet kas kreiptųsi į jus ir sakytų, kad „siūlykite savo kandidatą į kultūros ministrus“. Ar jūs sutiktumėte deleguoti tokį žmogų į šitą Vyriausybę?
– Apie „Nemuno aušrą“ mes ne kartą ir aiškiai pasisakėme. Tas pats reikalavimas, kuris buvo iškeltas rugsėjo 22 dieną, niekur nekinta. Mes nematome šios partijos nei kultūros lauke, nei, tiesą sakant, Lietuvos politinės kultūros lauke kaip normalaus žaidėjo.
Jeigu šį klausimą mums užduoda Socialdemokratų partija, tai aš nesuprantu, kodėl jie ėjo į valdžią, jeigu jie galų gale grįžta ir prašo paskirti mums kultūros ministrą?
– Grįžtų ir prašytų?
– Ne, ponai, pasiskirti kultūros ministrą, susirasti, kas vadovaus šitai ministerijai, jūs turėjote prieš dvejus metus, trejus, paruošti šį žmogų, jis turėjo pasiruošti savo strategiją. Čia ne mūsų atsakomybė. Kas mes – valdome šitą valstybę? Koaliciją formulavome? Tai turėjo būti. Ta partija turi atsakomybę ieškoti šitos kandidatūros, kalbėtis, derėtis, tikrai ne Lietuvos kultūros asamblėja.
– O kur yra atskaitos taškas? Nuo kada jūs jau sutiktumėte pradėti su valdžia kalbėtis? Koks turėtų būti jų veiksmas, kad dialogas užsimegztų?
– Mes kelis kartus kartojame – pirmiausia mes laukiame kultūros ministro kandidatūros. Mes laukiame kultūros ministro pateiktos strategijos Kultūros ministerijai, kultūros laukui, kultūros politikai. Tada galima kažką tame suvokti, kokia bus šio kultūros ministro politinio kabineto sudėtis, bus „Nemuno aušra“, ar nebus „Nemuno aušros“, ar bus kitos antivalstybinės jėgos? Visą šitą pirmiausia norėtųsi pamatyti kaip aiškų, pavardėmis egzistuojantį rezultatą ir tada galima svarstyti. Kol kas yra migla.
– Iki lapkričio 21 d. tęsis protestas „Mes esame kultūra“. Protestas turi daug atskirų akcijų: buvo skaitomos pavardės prie Vyriausybės, „Nubausk mane“ buvo atsakas į siekį pašalinti Ukrainos vėliavas. Ar didelis yra pasipriešinimas žmonių ir regionuose? Ar jūs gaunate tokių žinių, kurie neremia jūsų, kurie kaip tik palaiko valdančiuosius?
– Aš noriu pasakyti, kad dauguma akcijų, ypač jeigu jos vyksta regionuose, nėra inicijuojamos ar kaip nors užkuriamos, koordinuojamos Lietuvos kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės. Tai yra mūsų tikslus palaikančių žmonių asmeninė iniciatyva, tiek gimnazistai, išeinantys protestuoti prieš Žemaitaičio atvykimą Tauragėje ar Telšiuose, tiek individualios akcijos Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ar dar kur nors kitur.
Visos šios vykstančios akcijos yra atsiliepimas į tai, kad mes paskelbėme, jog lapkričio mėnesis yra protesto mėnesis prieš šitą absoliutų politinį neveiksnumą ir prieš tokį nesiskaitymą su kultūra, su jos lauku.
Su šiomis akcijomis po truputį kyla banga, kurią mes matome plečiantis anapus kultūros lauko. Akivaizdu, kad tai nėra tik kultūros problema. Paaiškėja, kad faktas, kad „Nemuno aušra“ buvo paskirta valdyti Kultūros ministeriją, yra simptomas. Tai nėra Lietuvos politinės sistemos liga. Dėl to lapkričio 21 d. mitingui, kuris pabaigtų šį protesto mėnesį, bet nepabaigs paties protesto, akivaizdu, mes kviečiame prisijungti visus žmones, kurie neabejingi mūsų tikslams ir apskritai šios valstybės likimui. Tai bus gerokai platesnis renginys, į kurį kviesime visus, kas mus palaiko. Lapkričio 21-oji yra atskaitos taškas, pasirinktas todėl, kad tai bus antro mėnesio pabaiga nuo tada, kai protestas prasidėjo.
– O jis įvyks bet kuriuo atveju? Tie traktoriai į Vilnių atvažiuos, nepaisant to, kad jau girdisi, kad ir jiems bandoma užkardyti kelią į Vilnių?
– Iš visų pusių girdime bandymą spausti žmones, kurie prisideda, kurie palaiko, tiek iš „Nemuno aušros“, tiek iš socialdemokratų, kurie valdo Lietuvos savivaldybes, per grasinimus atleisti iš darbo žmonėms, kurie prisideda, per grasinimus, per įspėjančius skambučius. Ir, aišku, tada labai nemažai daliai Lietuvos žmonių įsijungia tokia savicenzūra, kuri turbūt egzistuoja Lietuvos regionuose nuo pokario, aš sakyčiau. Baimė veikti, baimė pasisakyti, baimė išreikšti savo nuomonę, nes nukentėsi, nes nuomonės išreiškimas, ypač politinės pozicijos pasisakymas, savaime reiškia kažkokią bausmę. Ir tas labai gerai, beje, pasimatė, kai Panevėžio rajono meras reagavo į uždaromų kultūros centrų žmonių, kurie tuose centruose dirba, mitingą, taip pasielgdamas su jais kaip koks latifundininkas su baudžiauninkais. Maždaug – uždrįsote atsikabinti nuo pavadžio? Marš atgal, aš jums parodysiu, treptelsiu batu per protesto žvakutes. Čia toks veikimas.
Mes sakome, jeigu žmonės vis dar įpratę tai toleruoti, galbūt reikėtų tai padaryti nebe norma šitoje valstybėje. Galbūt laikas atsistoti ir sakyti, kad mes nesutinkame su tokia politinė kultūra Lietuvoje. Mes nesutinkame, kad orus, nepriklausomas valstybės pilietis savo politinės klasės būtų šitaip traktuojamas. Taip, tie žmonės, kurie ruošiasi prisijungti sektorių pavidalu, yra šiek tiek bauginami. Bet aš manau, kad Vilniuje mes pamatysime gana plačiai šitą prisijungimą lapkričio 21 d.
– Karoli, prie šio kultūros protesto jungiasi įvairūs žmonės, apie tai rašoma užsienyje. Akivaizdu, kad valstybei tai nėra naudinga. Ar valdantieji to nesupranta? Kodėl jie negesina ugnies? Ar jie neturi su kuo gesinti?
– Aš sakau, mes per mėnesį nerandame galios centro šitų valdančiųjų sistemoje. Tai kaip tuščias balionas, kuriame kažkokie pavieniai atomai viduje trankosi, turi savo asmeninių interesų. <…> Bet idėjos, kur eina valstybė… Valstybė šiuo metu juda kaip laivas jūroje, kuris dreifuoja. Ir jį torpeduoja gana smarkiai povandeniniai laivai, bet vairininko šiuo metu nėra.
– O prezidentas jus palaiko?
– Iš prezidento mes paskutinį kartą girdėjome tada, kai buvome susitikę su juo. Jis sakė „nesustokite“.
– Dėkoju už pokalbį.
