Ramūnas Zilnys kalbina Pauliną Paukštaitytę – dar vaikystėje pamilusi muziką, šiandien ji svajoja ne tik apie lietuvišką sceną, bet ir tolimą Brodvėjų. Anot P. Paukštaitytės, savo balso ji nepriima kaip duotybės, tai jos esmė ir jos gyvenimo kelias, kuriuo kartu žengia ir jos sutuoktinis.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Tavo naujausias albumas vadinasi „Liepsnoja“ – nuo ko tavo širdis dabar labiausiai liepsnoja?
– Šiuo metu yra įjungta šešta pavara, pilnu tempu ruošiuosi svarbiausiam savo karjeros koncertui „Žalgirio arenoje“. Geras jausmas būti jaukios, mažos įmonės direktore.
– Ar esi ugningas žmogus?
– Rėkti ant žmonių nemoku, bet esu ugninga, manau, kad bet kuris ambicingas žmogus savyje turi ugnelę, ji dega ir rusena. Ne be reikalo mano trečiasis albumas ir vadinasi „Liepsnoja“, nes šie metai man tikrai liepsnojo įvairiausiomis prasmėmis. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame.
Liepsnų buvo įvairiausių, ir kuriančių, ir griaunančių. Šis albumas yra apie tai, kad kartais gali net neturėti kontrolės, bet privalai pasirinkti saugų burbuliuką, kuriame liepsnoja tik graži ugnis.
– Ar kada nors gyvenime bent kartą esi sudvejojusi savo pasirinkimu būti dainininke?
– Ne. Esu baigusi rinkodaros mokslus, turiu bakalaurą, kurį galiu pritaikyti ir muzikoje. Man įdomu daug daugiau dalykų, ne tik muzika, juolab kad šiais laikais muzika taip pat gali būti rinkodaros strategija – kūrinys gali būti labai geras, bet gali niekuomet nepasiekti reikiamos auditorijos.
Aš visada tikėjau, kad bėgu maratoną, ir kažkada atsidursiu būtent ten, kur noriu. Visada žinojau, kad norint gero rezultato, reikia jo palaukti. Aš noriu, kad muzikoje dalykai vyktų organiškai, lėtai, aš žinojau, kad manęs laukia daug stotelių.
Jei Dievas man davė šį balsą, turiu jį naudoti. Tai yra mano tikslas ir mano esmė, dėl to nenoriu savo balso naudoti kaip duotybės, noriu juo dalytis.
– Kaip tavo kelyje atsirado „Eurovizija“? Ką tau davė „Eurovizijos“ patirtis?
– Manau, kad tai buvo nuostabus etapas su didele ambicija. Kai ėjau į „Euroviziją“, neturėjau tikslo pasireklamuoti. Tuo metu tikrai tikėjau savo daina, tai buvo ir yra pirma mano daina anglų kalba.
Patirtis buvo gera, jaudulio buvo nemažai, nori ar nenori, turi būti geresnis, tavo daina turi būti geriausia, labiausiai sujaudinti. Konkurso momentas tikrai kėlė man daug streso, nežinau, ar konkursai man patinka. Jiems reikia pasikaustymo, ar sugrįžčiau – nežinau, viskas remiasi į dainą.
– Ar atsimeni save paauglystėje – kieno plakatas kabėjo ant sienos, Sauliaus Prūsaičio ar „Mokinukių“?
– „Mokinukių“, su šia grupe turiu daug istorijų. Užsienio kūrėjai tuo metu buvo per toli, jos buvo arčiau, bent jau tais laikais ir bent jau man. Žinojau kiekvieną dainą, turėjau visus jų diskus.
– Mano močiutė buvo geriausia Laimos Lapkauskaitės draugė. Atsimenu, kaip kartu važiavome į vieną iš koncertų, mūsų autobusiuke sėdėjo ir „Mokinukės“. Žiūrėjau į jas kaip į savo ikonas.
Būdama penkerių tikrai galvojau, kad užaugusi būsiu septinta „mokinukė“.
– Tavo muzikinėje komandoje yra ir tavo sutuoktinis Vilius Popendikis – kiek metų jūs skaičiuojate kartu?
– Daug, septynerius metus, susipažinome labai jauni. Jis yra mano geriausias draugas – tokia ir yra mūsų paslaptis, mes pradėjome kelią kaip geriausi draugai. Nuoširdumas ir atvirumas santykyje, darbe yra labai svarbūs.
– Ką atsakytum žmonėms, kurie sako, kad santykiams trukdo bendri darbai?
– Mums yra atvirkščiai. Mes tiksliai žinome, kas už ką yra atsakingi ir nekišame vienas kitam pagalių. Čia yra mūsų stiprybė. Dabar esame etape, kai esame atsakingi už skirtingus darbus, vienas kito darbų negalėtume padaryti. Jis yra nuostabus kūrėjas, bet taip pat yra itin racionalus.
– Kuris iš jūsų garsiau dainuoja duše ar virtuvėje?
– Manau, kad Vilius. Jis yra namų linksmuolis.
– Ar esate kada nors pasvarstę apie bendrą koncertą?
– Šio klausimo sulaukiame dažnai, bet kol kas bendro koncerto tikrai neplanuojame, nenorime tapti duetu, gerbiame vienas kitą kaip individus. Mūsų duetas kol kas yra tik namuose.
– Ar vestuvės jūsų gyvenime ką nors pakeitė?
– Niekas nepasikeitė, nesuprantu, kas gali keistis, viskas tik gerėja. Vestuvės buvo gražus, simbolinis įvykis, jos buvo labai mažos, vyko ten, kur ir susitikome – Palangoje. Kaip ir buvo labai gerai, taip ir yra labai gerai.
Esu Tomas L., nuolatinių tekstų bei straipsnių autorius, kuris semiasi įkvėpimo iš kasdienės gyvenimo patirties ir įvairiausių srities temų. Mano rašymo stilius – šiltas, nuoširdus ir nenutrūktai skatinantis galvoti bei mokytis naujo. Tikiuosi, kad Jums patinka mano publikuojami straipsniai ir galėsime Jums jų pasiūlyti vis daugiau. Svarbuzinoti.lt – Vyr. redaktorius Tomas.