Tomas L.
Ilgą laiką juos kankinau, brangieji. Bet jie tiesiog nesiveržė ir nesiveržė. Vyras jau buvo pasiūlęs išbraukti sūrio pyragėlius iš mūsų namų valgiaraščio, bet aš užsispyrusi tęsiau savo eksperimentus. Kompetentingas ir objektyvus kokybės vertintojas, žinoma, buvo mano vyras.
Jei iš pradžių išklausydavau jo pastabų, tai vėliau paprašydavau jo nekomentuoti, o savo emocijas pranešti tik tuo atveju, jei jos būdavo teigiamos. Nuo tada mano vyras sūrio pyragėlius (arba jų panašumus) valgė visiškai tyliai.
Žinoma, aš pati mačiau savo „šedevro” gaminių rezultatus, bet vis dar tikėjausi, kad mylimojo tylą nutrauks komplimentai mano kulinariniam talentui. Komplimentai neskambėjo, ir aš sūrio pyrago epopėją palikau.
Dažnai vykstu į komandiruotes, todėl tenka valgyti įvairiose vietose. Tą kartą atvykau ryte ir pakeliui į viešbutį nusprendžiau pusryčiauti geležinkelio stoties kavinėje. Patiekalų pasirinkimas buvo ribotas. Turbūt jau atspėjote, kad tai buvo sūrio pyragėliai. Pridedamų „prekių”, tokių kaip arbata, grietinė ir t. t., neskaičiuoju.
Kavinė buvo ką tik atsidariusi ir man atnešė porciją sūrio pyragėlių tiesiai iš keptuvės. Jau pagal išvaizdą supratau, kad sūrio pyragėlių autorius yra savo amato meistras. Patiekalo skonis sustiprino mano prielaidas, o degustacija tiesiog privertė mane pasiimti dar vieną porciją.
Sumokėjęs paprašiau administratorės paskambinti jų virėjui. Jis sutriko, pamanęs, kad turiu kažkokių pretenzijų, ir pasmerkė eiti į virtuvę. Jis grįžo su tuo pačiu „virėju” – dvidešimtmete mergina. Ji irgi neaiškiai pažvelgė į mane klausiančiu žvilgsniu.
Draugiškai jai nusišypsojau ir padėkojau už puikius pusryčius. Administratorė ir virėja atsipalaidavo ir nusišypsojo atgal. Tačiau kitas mano sakinys vėl privertė juos įsitempti:
– Atleiskite, mergaite, ar galite mane pamokyti, kaip gaminti tokius skanius sūrio pyragėlius?
Mergina (jos vardas buvo Nataša) neįtikinamai sumirksėjo blakstienomis, o aš tęsiau:
– Aš nemoku to daryti, o mano vyrui labai patinka, prašau, pamokykite mane, aš jums netrukdysiu, aš tik žiūrėsiu….
Nataša klausiamai pažvelgė į administratorių, kuris gūžtelėjo pečiais:
– Kaip norite, jūs žinote planą, jei sugebėsite, parodykite vyrui…..
Virėja nusitempė mane į virtuvę, pakeliui padovanojo savo atsarginę baltą prijuostę, ir prasidėjo sūrio pyrago meistriškumo kursas!
Greitai susikalbėjome, Nataša pasirodė esanti puiki mokytoja, eidama papasakojo man apie sūrio pyragų gaminimo niuansus.
Ji paaiškino, kad didžioji sėkmės dalis priklauso nuo varškės. Optimalus šio pieno produkto riebumas yra 8-9 proc. Be to, varškė turi būti pakankamai trapi, o ne drėgna. Tiek turguje, tiek parduotuvėje dabar didelė varškės įvairovė ir pasirinkimas, taigi, prie „savo” reikia prieiti per patirtį. Dabar varškę perku turguje iš tos pačios šeimininkės, išbandęs viso pieno produktų asortimento gaminius.
Sužinojusi, kokia turi būti varškė, pradėjau susipažinti su tolesniais proceso etapais. Pasirodo, kad varškę taip pat reikia tarkuoti! Namuose tai geriau daryti per sietelį, kaip man patarė Nataša, tačiau gamybos apimtyse neapsieinama be trintuvo. Tačiau norint sutrinti varškę blenderiu nereikėtų fanatiškai malti peiliais, o cikliškai, paleidžiant blenderį 4-5 sekundėms ir darant pauzę. Ji būtina, kad varškė savaime atvėstų ir išliktų natūralus jos klampumas.
Varškės drėgnumą galima lengvai reguliuoti džiovinant ją marlėje arba pridedant grietinės, o riebumą – gaminant „asorti” iš kelių varškės rūšių, jei nerandate tinkamos.
Dėl to turėtumėte gauti norimą sūrelių struktūrą – šiek tiek sausą, bet plastišką. Jau kalbėjome apie riebalų kiekio procentinę dalį.
Su kiaušiniais irgi nebuvo taip paprasta. Dabar jau žinau, kad kiaušinio baltymas sūrio pyragams visai nebūtinas, ypač jei gaminote varškę, kaip aprašiau pirmiau. Jį tereikia sumaišyti su tryniais. Penkiems šimtams gramų varškės reikia dviejų trynių.
Į varškę pridėjus cukraus, žinoma, bus pastebima, kad atsiranda drėgmės. Jos neturėtų būti per daug, tam reikia laikytis griežtų proporcijų – 1:10. Mūsų penkiems šimtams gramų varškės atitinkamai reikia penkiasdešimties gramų cukraus.
Tiek pat dedama ir miltų, būtent jų sudedamosios dalys suteiks sūreliams gražaus purumo. Mažesnis kiekis „pasodins” sūrio pyragėlius žemyn, o didesnis kiekis privers jūsų sūrio pyragėlius išsitempti kaip gumą. Prisimenu, kad kažkada turėjau tokius prieš…..
Sūrio pyragėliai kepami karvės svieste. Reikia šiek tiek, tik keptuvei patepti. Idealus variantas – lydytas sviestas, bet tada, kavinėje, Nataša juos kepė paprastame svieste, siūlydama niuansą „lydytas sviestas”.
Prieš dedant sūrelius ant keptuvės, ji įkaitinama, bet ne iki raudonumo, kitaip sūreliai tiesiog sudegs. Sūrinukai kepami vadinamuoju „dvigubu” būdu – po tris minutes iš kiekvienos pusės ant didelės kaitros ir dar po dvi minutes iš kiekvienos pusės ant minimalios kaitros arba minimalios degiklio galios.
Štai ir viskas. Dėl netikėto rytinio apsilankymo kavinėje dabar mėgaujuosi vyro komplimentais, kai patiekiu jam šiuos nuostabius, oro ir skonio sūrio pyragėlius!
