Tomas L.
Jungtinių Valstijų Nacionalinė saugumo strategija tapo dar vienu smūgiu Europai. Pasak Europos gynybos komisaro Andriaus Kubiliaus, yra keli tokių Vašingtono veiksmų paaiškinimai, bet esminė išvada – ES reikia stiprėti ir tapti geopolitiškai nepriklausomai.
– Žvelgiant į Jungtinių Valstijų Nacionalinio saugumo strategiją ir į tai, kas ten kalbama apie Europą, ar galima sakyti, kad Vašingtonas nusigręžia nuo Senojo žemyno? Juk kalbama ne tik apie tai, kad patys turime savimi labiau rūpintis, gintis, bet ir apskritai apie civilizacijos išnykimą, apie Europos vertybių eroziją ir taip toliau.
– Tai aišku, kad tokių santykių, kokius Europa turėjo su Jungtinėmis Valstijomis, nebėra ir nebebus.
Bet turbūt čia reikia atskirti du dalykus. Vienas – tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos traukiasi iš Europos su savo kariniais pajėgumais ir juos, matyt, dislokuos arčiau Kinijos – augančios galios. Tai nieko naujo. Amerikiečiai jau seniai prašo Europos prisiimti daugiau atsakomybės už savo gynybą, ir mes tą darome. Iš to kyla ir Europos Komisijos prezidentės Ursulos von der Leyen dažnai vartojami žodžiai – Europos nepriklausomybė gynyboje.
Na, lygiai taip pat, mano manymu, Europai reikia galvoti ir apie geopolitinę nepriklausomybę, tai yra turėti aiškius savo planus, siekiant aiškių tikslų, ypač Europos kontinente, kuriame kartais galima nesutikti su Jungtinių Amerikos Valstijų siūlymais. Aš, pavyzdžiui, viešai raginau Europai turėti taikos planą Ukrainai.
Dėstoma, kad kaip tik Europos Sąjungos vienijimasis, jos stiprėjimas gali prieštarauti Jungtinių Valstijų interesams Europos kontinente, nes JAV interesas yra turėti galimybių dirbti su kiekviena šalimi atskirai.
A. Kubilius
Dabar antras dalykas. Visas tokias, nežinau, emocines ar kaip jas pavadinti, nuostatas, kurių pasimatė ir šioje strategijoje, anksčiau, šių metų pavasarį, vykusioje Miuncheno konferencijoje labai garsiai įvardijo JAV viceprezidentas J. D. Vance`as. Jis teigė, kad Europa žlunga, kad Europoje nebėra demokratijos, žodžio laisvės, prarandamas identitetas ir taip toliau. Dabar tai jau yra oficialiame dokumente ir mes turime tą turėti omenyje.
Bet reikia kelti klausimus, kodėl taip yra, kodėl amerikiečiai garsiai formuluoja tokį požiūrį. Ar tikrai jie susijaudinę dėl mūsų civilizacinio išlikimo? Ar tai yra atspindys jų tam tikrų partikuliarinių interesų?
Aš laikausi antrosios nuostatos. Kadangi tenka pavartyti įvairių Amerikos spaudos publikacijų, į rankas buvo pakliuvusi dabartinio gynybos sekretoriaus, dabar jau nebe gynybos, o karo sekretoriaus pavaduotojo Elbridge`o Colby knyga „Paneigimo strategija“. Joje išdėstyta koncepcija liečia ir Europą: esminis Jungtinių Amerikos Valstijų strateginis tikslas yra neleisti kam nors kitam kuriame nors žemyne pradėti dominuoti. Daug kalbama apie Kiniją, taip pat ir apie Europą. Dėstoma, kad kaip tik Europos Sąjungos vienijimasis, jos stiprėjimas gali prieštarauti Jungtinių Valstijų interesams Europos kontinente, nes JAV interesas yra turėti galimybių dirbti su kiekviena šalimi atskirai, kaip jos nori ir pagal jų interesą.
Tai štai toks yra strateginis Jungtinių Amerikos Valstijų interesas, kuris, drįsčiau pasakyti, prieštarauja mūsų interesams, nes mūsų interesas yra turėti kiek galima stipresnę Europos Sąjungą, vieningesnę, ypač gynybos reikaluose.
Šiuo klausimu mes tiesiog nesutiksime su Amerikos požiūriu ir ginsime savo vienybę. Tikiuosi, kad ir Amerikoje ateis metas, kai bus suprasta, kad ES vienybė yra geopolitine prasme naudinga ir Jungtinėms Valstijoms, nes mes tampame žymiai stipresniais partneriais.
– Vienas dalykas yra požiūris į Europą, kitas – į Rusiją. Nacionalinėje saugumo strategijoje Rusija niekur nėra įvardijama kaip grėsmė Jungtinėms Valstijoms ar net grėsmė Europai. Atvirkščiai, teigiama, kad Europa turėtų sukurti strateginį stabilumą santykiuose su Rusija. Ką tai reiškia?
– Pirmas dalykas, kurį galima matyti iš visos strategijos, yra tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pripažįsta savo galios ribotumą ir tai galbūt pirmą kartą parodo. Net ir kalbant apie Kiniją nebėra tokios aštrios retorikos, kokią anksčiau tekdavo matyti. Ir labai ryškiai skamba Jungtinių Valstijų formuluojamas interesas rūpintis Amerikos žemynais, Vakarų hemisfera. Tai rodo, kad Amerika supranta savo galių ribas ir todėl susidaro vaizdas, kad ji norėtų matyti tam tikrą pasaulio pasidalijimą pusiau: amerikiečiai užsiima Vakarų hemisfera ir niekam neleis nei Lotynų Amerikoje, nei aplinkui daryti kokių nors įtakų.
Bet jie palieka Kiniją ir tam tikra prasme Rusiją projektuoti savo galias, kaip joms išeina. Tai turime turėti omeny.
Žinome, kad jeigu Vladimiras Putinas čia matys silpnumą, jis nesustos, jis tik didins savo reikalavimus.
A. Kubilius
Bandymai Rusijai siūlyti gerų santykių perspektyvą, nepaisant to, kad Rusija nebaigia jokių karų, man neatrodo labai išmintingas ir strateginis požiūris. Rusija tai supranta kaip tam tikro silpnumo prisipažinimą.
Bandymai su Rusija kalbėtis ne per galios poziciją, o per taikos, per silpnumo poziciją viliojant Rusiją – mes jums duosime kokių nors gėrybių, gerų santykių ir dar kokių nors patrauklių dalykų – neatrodo daug žadantys. Žinome, kad jeigu Vladimiras Putinas čia matys silpnumą, jis nesustos, jis tik didins savo reikalavimus.
Aš pasikartosiu: Europos Sąjunga turėtų turėti savo pačios sukurtą planą taikai Ukrainoje, paremtą būtent taikos per galią principu, t. y. parama Ukrainos galiai yra kelias į taiką Ukrainoje, o ne atvirkščiai – ne saldainių siūlymas agresyviai ir autoritarinei Rusijai, kuri pradėjo šitą karą.
– Nacionalinės saugumo strategijos kontekste kaip skamba JAV karo sekretoriaus Pete`o Hegsetho žodžiai, kad Lenkija, Baltijos šalys vertinamos palankiai ir gali ateityje tikėtis specialių išimčių? Ką tai galėtų reikšti? Kalbama tik apie Amerikos karius, kad šios šalys gali būti ramios, kariai ten liks?
– Aš išklausiau jo kalbą ir jos tikrai verta išklausyti.
Galima su daug kuo nesutikti: V. Putino ir Michailo Gorbačiovo lyginimas man kažkaip nepasirodė labai įtikinamas.
Pasakymas, kad mes remsime tik atskiras šalis, nes jos neva išgirsta Amerikos reikalavimus ir prašymus, nemanau, kad tai yra labai racionalus požiūris.
A. Kubilius
Bet man atrodo svarbu, kad P. Hegsethas visur kalbėjo apie Amerikos partikuliarinius interesus, kad jie darys tik tai, kas naudinga jiems ir kas naudinga specifiškai Amerikai. Neišgirdau aiškesnių įsipareigojimų tai pačiai NATO, nes buvo kalbama apie atskiras valstybes. Jeigu valstybės investuoja į gynybą, Amerika irgi joms galbūt padės.
Sutinku, kad tai gal ir neblogas planas: gąsdinti Europos Sąjungos šalis ir priversti jas daugiau investuoti į gynybą. Bet kartu tai iš tikrųjų toks individualus požiūris į Europos atskiras šalis ir jis išplauna pamatus. Pamatinis principas yra kolektyvinė Europos gynyba ir ta kolektyvinė Europos gynyba yra paremta visų pirma aiškiu solidarumu, supratimu.
Taip, būtų gerai, kad visos šalys į gynybą investuotų maksimaliai, bet pasakymas, kad mes remsime tik atskiras šalis, nes jos neva išgirsta Amerikos reikalavimus ir prašymus, nemanau, kad tai yra labai racionalus požiūris.
Be to, šalys narės investuoja į gynybą, nes visų pirma jaučia V. Putino grėsmę. Bet Amerikos pozicijų neapibrėžtumas taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl šalys ima žymiai daugiau investuoti į gynybą. Taigi ne tik todėl, kad to prašo ir to reikalauja Amerikos administracija.
