Tomas L.
Iš Argentinos kilusios, Čilėje gyvenančios Natalios Beatriz Lopez gyvenimą pakeitė noras pažinti savo šaknis. Vos prieš keletą metų Natalia susitiko su Lietuvoje atrastais giminaičiais, sujungė nutrūkusios šeimos istorijos gijas ir pamilo protėvių žemę. Su LRT.lt Natalia dalijasi nepaprasta kelione, kurios metu atrado ištisą lietuvišką pasaulį.
Lėta karuselė
Atakamos dykumos vidury prieš mūsų akis plyti naktis. Esu čia su savo šeima, drauge su Čilėje, šalyje, kurioje gyvenu, viešinčiu pusbroliu lietuviu ir jo šeima. Astronomė rodo mums tamsumos veidą nudažiusias švytinčias dulkes ir oriai praneša: „Ši naktis – ypatinga, šiąnakt minime mirusiuosius. Atakamos gyventojai tiki, kad mirusiųjų sielos nusileidžia Paukščių Taku ir susitinka su savo artimaisiais.“ Kiek vėliau pro teleskopą stebime gausybę žvaigždžių, Veneros spindesį ir Saturno žiedus. Astronomė veda mus per kosmosą, o dangus sukasi it lėta karuselė.
Po dviejų valandų, praleistų panirus į beribį dangų, pastebiu, kad Paukščių Tako nebematyti. Astronomė paaiškina: „Dabar, kai mirusieji jau su mumis, Paukščių Takas kelioms savaitėms pasislėpė.“ Nustebusi tarsteliu pusbroliui: „Kęstai, mūsų protėviai jau čia.“ Jis atsako: „Regis, taip…“ Jo balsas ištirpsta tyloje. Krintanti žvaigždė palieka danguje pėdsaką, sakytum, užantspauduoja naktį.
Napoleono pėdomis
Stebėdama dangaus didybę prisiminiau tą akimirką, kai manyje nubudo susidomėjimas savo šaknimis. Anuomet skaičiau „Karą ir taiką“ ir sekiau Napoleono pėdomis žygio į Maskvą metu. Jis keliavo per Lietuvą, mano protėvių žemę. Pamėginus juos įsivaizduoti tų įvykių sūkuryje, iškilo gausybė klausimų: kur jie gyveno? Kaime ar mieste? Kaip atkako į Argentiną? Mėgindamos atkurti jų žingsnius, mintys grimzdo vis gilyn į praeitį.
Vaikystėje iš mamos nedaug sužinojau apie mūsų šeimos istoriją. Man papasakojo tik tiek, kad proseneliai atvyko į Argentiną XX a. pradžioje ir apsistojo Entre Rioso provincijoje, kur gimė mano močiutė, kurios man neteko pažinti. Regis, vienintelis lietuvybės pėdsakas liko įspaustas mano veide, mat mama dažnai kartodavo, kad primenu jai močiutę.
Baigusi skaityti Tolstojų, smalsumo paskatinta pasidariau DNR testą. Jis ne tik patvirtino mano baltiškas šaknis, bet ir nuvedė pas lig tol nepažinotą Lietuvoje gyvenančią devyniasdešimt kelerių metų moterį. Naudodamasi specialia programėle susisiekiau su jos genealoginį medį pildančiu šeimos nariu ir priešais mano akis atsivėrė ištisas pasaulis.
Mik, mano mažyle
1920 m. gimusi Eliza yra mano močiutės Anos Viktorijos pusseserė. Į Argentiną emigravę brolis ir sesuo Jonas ir Anelė susituokė su Emilija ir Pranciškumi: taip atsirado šeimos Balaišis-Žukis ir Žukis-Balaišis. Jonas ir Emilija buvo Elizos tėvai, o Anelė ir Pranciškus buvo mano močiutės Anos Viktorijos tėvai. Jie penkiolika metų pragyveno Entre Rioso provincijoje, bet 1922 m., vildamasi gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, Elizos šeima grįžo namo.
Giminės daugiau nei dvidešimt metų susirašinėjo laiškais, kol jų gyvenimus sudrebino Antrasis pasaulinis karas. 1944 m. pabaigoje rusai įsiveržė į Lietuvą ir kaip SSRS dalį įkūrė Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Elizos brolis stojo į partizanų gretas – okupantams ėmus jo ieškoti, šeimą ištiko tragedija, buvo nužudyti Elizos tėvai ir viena sesuo. Susirašinėjimas staiga nutrūko ir kelis dešimtmečius giminaičiai nieko vieni apie kitus nežinojo. Nepaisant to, Eliza niekada nepamiršo Argentinoje pasilikusių saviškių.
Šimto metų jubiliejaus proga šeima atliko Elizai DNR testą, bet Lotynų Amerikoje giminių nerado. „Negali būti, kad jie nieko neranda“, – liūdėjo Eliza. Tuomet mano DNR tyrimas atskleidė tai, ko ji visą gyvenimą ieškojo, ir pagaliau sužibo mūsų šeimos žvaigždynas.
Netrukus ėmiau susirašinėti su Elizos anūke Kristina. Daugiau sužinojau apie jos močiutės (šeimos vadinamos mamute) gyvenimą, ji man išvertė Elizos atsiminimus ir atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame mamutė ispaniškai dainuoja „Mik, mažyli“.
Kaskart mums pabendravus, pasijusdavau kiek arčiau Lietuvos. Kiekviena žinia pasidalindavau su savo mama – ji susigraudindavo matydama, kokia Eliza panaši į jos mamą. Vieną popietę vėl pažiūrėjusi įrašą, kaip Eliza dainuoja ispaniškai, mama prisipažino: „Labai norėčiau ją apkabinti.“ Įtikinau, kad važiuotume į svečius. Į šį nuotykį įsitraukė ir mano dukterėčia Kamila ir taip trys argentiniečių moterų kartos išvyko susitikti su savo Lietuva.
Lietuviška širdis
2023 m. rugpjūtį mūsų lėktuvas nusileido Vilniuje. Mūsų tikslas buvo susipažinti su Eliza jos namuose Kaune, bet buvome nustebintos šilto jos šeimos sutikimo – tokio jaukaus, kad tos dienos virto įstabiausia mūsų gyvenimų kelione.
Pirmąjį vakarą vakarieniavome su Povilu, Elizos anūku, kuris, pamatęs mano mamą, patvirtino: „Nereikia ir DNR testo, atrodo, kad sėdžiu prie stalo su mamute.“ Mano mama paragavo tradicinio lietuviško patiekalo – šaltibarščių. „Gardu“, – tarė, nustebindama visus susirinkusius. Pusbrolis apstulbęs paaiškino: „Lietuviškai šis žodis reiškia labai skanu.“ Mama susigraudino pajutusi, kaip burnoje netikėtai atgijo vaikystės dalelė. Tą žodį, patiekusi maistą, ištardavo jos močiutė – iki tol jis ištisus dešimtmečius snūduriavo mamos atmintyje.
Eliza pasitiko mus šiltai šypsodamasi, apsupta būrio vaikų ir anūkų. Ji buvo visiškai šviesaus proto, vilkėjo elegantiška suknele ir buvo pasidabinusi perlų vėriniu. Ją pamačiusi mama negalėjo sulaikyti ašarų. Drebančiu balsu Eliza paklausė jos pavardės, o išgirdus atsakymą jos veidas nušvito. Jos ilgai laikė viena kitą glėbyje. Paskui lėtai atsiskyrė, bet liko stovėti susiglaudusios kaktomis – to menko gesto pakako, kad atgimtų ištisas amžius istorijos. Net atsisėdusios jos vis laikėsi už rankų. Mama pripažino: „Toks jausmas, tarsi matyčiau savo mamą, tik senolės veidu – ta pati oda, ta pati šiluma.“
Viešėdamos Lietuvoje nuvažiavome į Salas – vietą, kur gimė Elizos ir mano močiutės tėvai. Paskui nuvykome į Palangą, Klaipėdą, Nidą, aplankėme Kryžių kalną. Kalbėjomės apie gyvenimo sunkumus sovietmečiu, verkiau apsilankiusi KGB muziejuje.
Supratau, kaip lietuviai didžiuojasi savo šalies laisve ir tuo, kaip toli pažengė jų tauta. Įsimylėjau tą žemę – jos miškus, ežerus, gamtos rojų. Eliza apdovanojo mus kerinčiomis šypsenomis, parodė nuotraukas ir laiškus iš Argentinos, kuriuos brangino jau beveik šimtą metų, ir nustebino ispaniškais sakiniais, glūdėjusiais jos atmintyje, kaip antai „¿a dónde va Elicita?“.
Paskutinį mūsų viešnagės sekmadienį buvome pavaišintos pietumis, jų metų skardėjo juokas. Po jaudinančių kalbų nusifotografavome po sena obelimi. Atėjus metui atsisveikinti, mus gaubė nerimas – o kas dabar? Visa tai atrodė it sapnas. Gal daugiau niekada nebepasimatysim? Bėgant mėnesiams mokėmės laviruoti tarp skirtingų kalbų – atstatytu tiltu keliavo šilumos kupini žodžiai, naujienos ir nuotraukos.
Tiltas į ateitį
Prieš kiek daugiau nei mėnesį pas mane apsilankė Kęstas su šeima. Nuvykome į Atakamos dykumą. Ten, po atviru dangumi, įsitikinome, kad priklausome vienam žvaigždynui. Nepaisant to, kad mus skiria tūkstančiai kilometrų, mūsų istorijos glaudžiai persipynusios.
Dabar mus sieja ne tik praeitis – esame šeima su bendra ateitimi. 2026 m. susitiksime prie Igvasu krioklių. O iki tol kas savaitę susirašome, vis atnaujindami mus siejantį ryšį, kurį stiprina mus saugančios žvaigždės.
