Tomas L.
Iškirpo Žemaitaitį, paliko įrodymą: žiniasklaidos kontrolės komedija
Kai kirpimo mašinėlė tampa galingesnė už tiesą
Tai turėjo būti reportažas. Tapo – įrodymu.
Viskas prasidėjo paprastai. Kamerų blyksniai, aikštė, žmonės. Remigijaus Žemaitaičio komanda – ten, kur ir turi būti politikas – šalia žmonių. Bet portalo ekrane – tuštuma. Komanda iškirpta. Lyg jos nebūtų buvę.
Rūta Janutienė pokalbyje su Remigijumi Žemaitaičiu ir Kęstučiu Skrebiu klausia to, ko bijo paklausti didieji: kodėl tradicinė žiniasklaida praranda ryšį su auditorija?
Ir tada įvyksta komedija. Juokinga, jei nebūtų liūdna.
Iškirpo žmones. Bet paliko vėliavą. Ta pati vėliava, kurią laikė „iškarpyta“ komanda, vis tiek plevėsuoja reportaže. Viena detalė, kuri sugriauna visą montažą. Vienas kadras, kuris parodo, kaip kuriama realybė be realybės.
Tai istorija ne apie vieną portalą. Tai istorija apie mus visus.
Mes – tauta, kuri per 30 metų išmoko ne tik atgauti laisvę, bet ir ją ginti. Integravomės į Europą, į NATO, į laisvo žodžio pasaulį. Tikėjome, kad žiniasklaida bus mūsų veidrodis. O kas, jei veidrodis pradėjo retušuoti?
Šiandien mes gyvename laike, kai tiesa nebe telpa į patogų rėmelį. Kai norint ją paslėpti, reikia kirpti. Bet internetas – ne žirklės. Jis atsimena.
Pokalbyje gimsta ir kur kas rimtesni klausimai, nei vienas reportažas.
Kam reikalinga stipresnė Valstybės kontrolė, jei ji negali kontroliuoti net savo pačios vaizdo? Kas politikoje gali pasinaudoti buvusiu VSAT vadu Rustamu Liubajevu – žmogumi, kuris saugojo sieną, o dabar pats tapo figūra ant politinės šachmatų lentos?
Tai pasakojimas apie Lietuvą, kuri užaugo. Mūsų pilietis jau nebe tas, kuris patikės tuo, kas parodyta. Jis ieško to, kas iškirpta.
Ir galbūt todėl ši „kontrolės komedija“ yra mūsų viltis. Nes kai iškerpi žmogų, bet palieki jo vėliavą – tu palieki įrodymą, kad tiesa vis tiek plevėsuoja.
Lietuva jau nebesugrąžinama į kirpyklą. Mes jau išėjome į aikštę.
