Aidas Užkuraitis
Lietuvai iš Maskvos nuskambėjo dar vienas griežtas perspėjimas.
Kremlius pareiškė, kad tam tikru atveju mūsų šalies teritorija galėtų atsidurti Rusijos branduolinių pajėgų „taikiklyje“.
Tokie žodžiai neišvengiamai kelia klausimą: ar Maskva siunčia signalą apie realiai augančią karinę grėsmę, ar pirmiausia siekia vieno – įbauginti Lietuvos visuomenę ir paveikti politinius sprendimus?
Istorikas, Seimo narys Valdas Rakutis sako, kad panaši Rusijos taktika nėra nauja.
Tačiau dabartinė saugumo situacija Baltijos regione reiškia, kad tokių pareiškimų visiškai ignoruoti taip pat negalima.
Kremlius sureagavo į diskusijas Lietuvoje
Naujausia Maskvos reakcija susijusi su Lietuvoje vykstančia diskusija dėl Konstitucijos nuostatos, draudžiančios šalies teritorijoje laikyti masinio naikinimo ginklus.
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad jeigu Lietuvoje būtų dislokuoti prieš Rusiją nukreipti sąjungininkų branduoliniai ginklai, tai reikštų rimtą eskalaciją.
Jis taip pat pareiškė, kad tokiu atveju Lietuvos teritorija atsidurtų Rusijos branduolinių pajėgų taikinyje.
Tai buvo sąlyginis grasinimas, susietas su galimu būsimu Lietuvos sprendimu.
Šiuo metu sąjungininkų branduolinių ginklų dislokavimas Lietuvoje nėra priimtas sprendimas.
Istorikas įžvelgia seniai naudojamą metodą
V. Rakutis, komentuodamas Rusijos pareiškimus TV3 laidoje „Dienos pjūvis“, atkreipė dėmesį į istorinį Maskvos elgesio modelį.
Jo vertinimu, Rusija grasinimus ir bauginimą naudoja jau labai ilgą laiką.
Tokios retorikos tikslas, anot istoriko, gali būti parodyti galią ir priversti kitą pusę abejoti savo sprendimais.
Kitaip tariant, grasinimas gali būti naudojamas kaip politinio spaudimo priemonė dar prieš imantis kokių nors realių veiksmų.
Tai V. Rakučio pateikiamas Rusijos strategijos vertinimas, o ne įrodymas, kad kiekvienas Kremliaus pareiškimas yra vien blefas.
Kodėl tokie žodžiai veikia?
Branduolinio ginklo paminėjimas savaime sukelia daug stipresnę visuomenės reakciją nei įprastas diplomatinis perspėjimas.
Būtent todėl tokia retorika gali būti veiksminga psichologinio spaudimo priemonė.
Ji gali skatinti visuomenėje nerimą, politinius ginčus ir klausimus, ar valstybė neturėtų atsisakyti tam tikrų saugumo sprendimų vien tam, kad neišprovokuotų Maskvos.
Rusijos pareigūnai branduolinę retoriką ne kartą naudojo ir po 2022 metais pradėtos plataus masto invazijos į Ukrainą.
Tačiau vien griežtas pareiškimas savaime nereiškia, kad priimtas sprendimas panaudoti branduolinį ginklą.
Tai – esminis skirtumas.
Lietuvoje reakcija kitokia
Lietuvos politikai pastaruosius Kremliaus pareiškimus vertina kaip spaudimą ir gąsdinimą.
Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas yra sakęs, kad Lietuva, kaip NATO valstybė, jau dabar yra Rusijos karinio planavimo objektas.
Todėl, jo vertinimu, D. Peskovo pareiškimas iš esmės nepakeičia Lietuvos saugumo situacijos.
Panašiai Kremliaus žodžius vertino ir dalis kitų Lietuvos politikų.
Jų pozicija – sprendimai dėl Lietuvos gynybos neturėtų būti priimami pagal tai, kokiais atsakomaisiais veiksmais grasina Maskva.
Tačiau yra ir platesnis kontekstas
Vis dėlto būtų klaida visą situaciją vertinti tik kaip žodžių karą.
Baltijos regiono saugumo aplinka iš tiesų yra įtempta.
Rusija tęsia karą prieš Ukrainą, o NATO valstybės stiprina savo rytinio flango gynybą.
Lietuvoje dislokuotos sąjungininkų pajėgos, regione nuolat vyksta NATO oro erdvės stebėjimo ir gynybos misijos.
Vien rugsėjo 7–13 dienomis NATO naikintuvams teko kelis kartus reaguoti į skrydžius Baltijos regione.
Rugsėjo 11-ąją jie kilo atpažinti ir lydėti penkių Rusijos orlaivių, skridusių tarptautine oro erdve iš pagrindinės Rusijos teritorijos į Kaliningrado sritį.
Dronų incidentas parodė kitą problemą
Saugumo klausimus dar labiau paaštrino ir pastarasis incidentas Lietuvos oro erdvėje.
Rugsėjo viduryje į Lietuvą iš Baltarusijos pusės įskrido dronas, kurį perėmė NATO misiją vykdęs Italijos naikintuvas.
Lietuvos institucijos pradėjo tyrimą dėl aparato kilmės ir patekimo į šalies oro erdvę aplinkybių.
Tokie incidentai savaime neįrodo, kad Rusija rengiasi pulti Lietuvą.
Tačiau jie parodo, kodėl Baltijos regiono oro erdvės stebėjimas ir sąjungininkų buvimas Lietuvai išlieka svarbūs.
NATO keičia visą skaičiavimą
Lietuvos saugumo situacija iš esmės skiriasi nuo Ukrainos padėties prieš 2022 metų invaziją.
Lietuva yra NATO narė.
Šiaurės Atlanto sutarties 5-ajame straipsnyje įtvirtintas kolektyvinės gynybos principas reiškia, kad ginkluotas išpuolis prieš vieną Aljanso narę laikomas išpuoliu prieš visas.
Būtent kolektyvinis atgrasymas yra vienas svarbiausių veiksnių, į kuriuos turėtų atsižvelgti bet kuri valstybė, svarstanti agresiją prieš NATO narę.
Todėl analizuojant Kremliaus grasinimus svarbu nepainioti dviejų dalykų – Maskvos retorikos ir realios NATO saugumo architektūros.
Grasinimas dar nėra karo planas
Viešojoje erdvėje tokie Kremliaus pareiškimai dažnai greitai virsta antraštėmis apie galimą karą.
Tačiau iš D. Peskovo žodžių negalima daryti išvados, kad Rusija priėmė sprendimą smogti Lietuvai.
Viešai pateiktas pareiškimas buvo sąlyginis: jis susietas su hipotetiniu branduolinių ginklų dislokavimu Lietuvoje.
Taip pat nėra viešų duomenų, kurie vien iš šio pareiškimo leistų nustatyti konkrečius Rusijos karinius ketinimus Lietuvos atžvilgiu.
Tikslas gali būti ne raketos, o mūsų reakcija
Būtent čia V. Rakučio išsakytas istorinis palyginimas tampa svarbus.
Grasinimas gali būti veiksmingas net tada, kai jis niekada neįgyvendinamas.
Jeigu dėl jo visuomenė išsigąsta, pradeda nepasitikėti sąjungininkais ar politikai pakeičia sprendimus, spaudimas jau pasiekia dalį savo tikslo.
Todėl vertinant Maskvos retoriką svarbu išlaikyti dvi mintis vienu metu.
Rusijos karinių pajėgumų ir karo Ukrainoje ignoruoti negalima.
Tačiau kiekvieno grasinimo taip pat nereikėtų automatiškai interpretuoti kaip pranešimo apie neišvengiamą puolimą.
Šiuo metu svarbiausia žinia yra būtent tokia: Kremlius Lietuvai pasiuntė griežtą sąlyginį perspėjimą, tačiau viešai nėra paskelbta duomenų, kad tai reikštų priimtą sprendimą pulti Lietuvą.
