Tomas L.
Trečiąją protestų už laisvą žodį vakarą kalbą, kurioje dėl lyderystės stokos kritikavo šalies prezidentą Gitaną Nausėdą, prie Seimo rėžė laidų vedėja Dovilė Filmanavičiūtė. „Lyderystė prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Kai giname silpnesnį. Kai kalbame, nors bijome. Kai renkamės būti sąžiningi, nors tai kainuoja. Todėl šiandien būkime ne tik reikalaujantys lyderystės – būkime jos dalimi. Kurkime bendruomenę, kurioje atsakomybė, empatija ir drąsa nėra tušti žodžiai. Nes kai visuomenė turi kryptį, o lyderiai – sąžinę, net ir sunkiausias kelias tampa įveikiamas“, – sakė ji.
„Aš esu Dovilė Filmanavičiūtė. Žmogus, sukūręs Gitanui Nausėdai feisbuko paskyrą. Ir už tai aš jūsų visų labai nuoširdžiai atsiprašau. Tiesa, tai nutiko prieš daugelį metų. Tuo metu aš dirbau kūrybinėje reklamos agentūroje ir vysčiau skaitmeninės rinkodaros skyrių, o tuometinis mano klientas, visiems mums žinomas bankas užsakė tokią paslaugą – kurti prekės ženklo vertę per tikrą žmogų. Aukštą ir man tai asmeniškai visai negražų analitikų analitiką. Karolis Kaupinis daug gražesnis, jeigu ką.
Tuo metu tai buvo dar tik kylanti rinkodaros mada. Niekas iš kremukų dar „poršų“ nepirko ir durniai rinkimų per socialinius tinklus nelaimėdavo. Ir tuomet dar visi tikėjo, kad jei giriesi, kad kolekcionuoji knygas, tai gal jas atsiverti, kažką jose perskaitai. Paskyrą sukūriau, bet slaptažodžio neprisimenu, tad atleiskit, chebra, nieko nebus. Nors šiandien paklausius prezidento kalbos apie „hibridinę ataką“, kurią neva kuria patys lietuviai, atrodo, kad slaptažodį vis dėlto kažkas nulaužė. Arba kažkas turi video, kur nuogas prezidentas geria tekilą iš kremlinaičio bato. Kitaip dalykų blaiviu protu nepaaiškinsi“, – ironiškai kalbą pradėjo ji.
Laidų vedėja pabrėžė pasigendanti prezidento lyderystės, o G. Nausėda jai atrodo ne tikras lyderis, o lyg būtų pirktas iš populiarios, tačiau kokybe negarsėjančios kiniškos pardavimų platformos „Temu“.
„O tuomet atėjo 2019 metai. Ir aš, korporatyvinių atsiminimų vedina, lyderio savo valstybei dairydamasi, teigiamai atsakiau į savo senos draugės kvietimą: „Dofke, gal tu mus pakonsultuosi skaitmeninio marketingo klausimais?“. Ir aš dar kartą jūsų visų nuoširdžiai atsiprašau. Man labai labai iki šiol gėda ir apmaudu dėl šios savo klaidos. Nes lyderį mes gavom, tik ne tą originalų, o iš „Temu“. Tiesa, mano konsultacijos apsiribojo vienu susitikimu rinkimų štabe ir aš, turėdama nepaprastai stiprią intuiciją, žinojau iškart: „Bėk, Filmanavičiūte, neatsigręždama.“
Juoba, kad savo sprendimą kandidatuoti tuose rinkimuose pagaliau buvo paskelbusi ir moteris, kuri savo lyderyste, man regis, mums visiems čia ne kartą suabejoti neleido. Ties lyderyste dabar norėčiau ir stabtelėti – užteks tų mano demonų iš praeities. Ką mums siūlo lyderis iš „Temu“? Pastarosiomis savaitėmis – amebos tylą. O iki tol? Mažokai. Na, gal iliuziją, kad labai vertybiškai ir tvirtai Lietuvą atstovi tarptautiniuose formatuose. Ačiū ir už tiek, ponas prezidente. Tačiau koks jis greitas ant kultūrinių premjerų ar Knygų mugės raudonų kilimų – nesvarbu, kad paskui kultūros žmonėms spjauna į veidą su savo „duokim žmogui šansą“. Koks jis konkretus, kai reikia išsirinkti bilietus į miuziklus Londone ar susitvarkyti išskirtines medicinines sąlygas po kadencijos – svarbiausia, viską tyliai ir kitų rankom. Turbūt prisimenat, kaip tyliai užsidarė ir Valstybės pažinimo centro dalis, nes, „savidestrukcijos spiralei“ arba „soft power“ failams tikrai reikalingas hubas, iš niekur jie neatsiranda“, – miniai dėstė ji.
D. Filmanavičiūtė stebėjosi, kodėl prezidentas taip lengvai gali „pagrūmoti kumštuku“ politiniams oponentams, tačiau to nedaro kai kalbama apie nurėžtą kultūros biudžetą, menkus pareigūnų atlyginimus ar sveikatos apsaugos, švietimo sistemos problemas.
„Gal bent žodelį dėl žvalgybos funkcijų plėtimo? Gal bent kažką ne pasiklydusiems maršistams, o žmonėms, kurie iš tiesų mūsų regionus kuria ir tempia juos į šviesą? O tai gal bent kažką apie laisvą žodį? Gal bent apie tuos tūkstančius neišskrendančių ar neparskrendančių žmonių? Ai, pala… mhm. Man gali prikišti, kad šaržuoju iš subjektyvios antipatijos, nes esu juoduosiuose Prezidentūros sąrašuose. Bet niekas man neprikiš, kad liūdesys dėl vertybinio lyderio Valstybėje nebuvimo – iš piršto laužtas. Būsiu su jumis atvira: kai visa viešoji erdvė juokėsi iš tų „soft failų“, man vieną akimirką pasidarė kraupiai liūdna, nes niekaip neradau atsakymo į klausimą: kas ir kur mus veda, kai mums beprotiškai sunku?
Lyderis nėra tas, kuris stovi aukščiau už kitus. Tikras lyderis stovi šalia. Jis girdi, kai balsai lūžta. Jis lieka, kai minia pavargsta. Jis neieško kaltų. Jis sprendžia. Lyderystė nėra galia. Lyderystė – tai drąsa prisiimti atsakomybę, kai būtų lengviau nusisukti. Tai gebėjimas pasakyti tiesą, net kai ji nepatogi. Tai sprendimas tarnauti, o ne viešpatauti. Istorija mus moko: visuomenės stiprios ne tada, kai jos tyli, bet tada, kai jas veda žmonės, kurie ne skirsto, o jungia.
Tačiau svarbu pasakyti ir tai: lyderystė prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Kai giname silpnesnį. Kai kalbame, nors bijome. Kai renkamės būti sąžiningi, nors tai kainuoja. Todėl šiandien būkime ne tik reikalaujantys lyderystės – būkime jos dalimi. Kurkime bendruomenę, kurioje atsakomybė, empatija ir drąsa nėra tušti žodžiai. Nes kai visuomenė turi kryptį, o lyderiai – sąžinę, net ir sunkiausias kelias tampa įveikiamas. Ir baigdama noriu kreiptis į savo kartą: filosofus, žurnalistus, kūrybininkus, menininkus, mokslininkus, amatininkus ir vadybininkus, kad ir kas jūs bebūtumėte – pritaikykite tai sau.
Mes nebeturime savo moralinių stuburų: Leonido Donskio, Irenos Veisaitės… Išeina karta, pastačiusi šią Valstybę. Dabar Jūs turite imtis darbo ir šią lyderystę puoselėti, vesti mus visus į priekį. Čia susirinkę žmonės, ir aš, jumis kliaujasi, nes kažkuo kliautis privalome. Mes niekas po vieną. Bet kartu. Kartu mes išsivalysime nuo lyderių iš „Temu“. Ir paliksim Lietuvą savo vaikams tik su originalais. Ačiū jums, kad esate. Ačiū, kad rūpi. Ačiū, kad tikite. O jums, bestuburiai: Šalin rankas nuo laisvos Lietuvos!
