Tomas L.
Kita diena – ne mažiau reikšminga. Ne daug kas bent prieš kelerius metus būtų pagalvojęs, jog š. m. gegužės 21 dieną Seime rimtu veidu bus svarstomas leidimas Lietuvoje turėti (laikyti) masinio naikinimo ginklą. Ir taip žingsnis po žingsnio…
Šių dienų geopolitinė realybė Baltijos regione darosi ne tik įtempta, bet ir sunkiai prognozuojama. Tolimieji Ukrainos ir Rusijos apsišaudymai dronais, naktiniai smūgiai giliajai infrastruktūrai ir įvykiai Lietuvos oro erdvėje rodo vieną – karas hibridinėmis formomis nenumaldomai plečiasi į vakarus, nenumaldomai įtraukiantis Vakarus (ir mus taip pat, bet atrodo, pirmiausia) į tiesioginį konfliktą, kuris gal ir naudingas Ukrainai, tačiau vargu, ar naudingas Lietuvai.
Tačiau didžiausia problema yra ta, kad prie šio situacijos aštrėjimo mes patys – o tiksliau, mūsų šalies užsienio politikos formuotojai – prisidedame savo pačių rankomis.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija tęsia tą patį nelankstų, emociniu radikalizmu grįstą kursą, kuris visiškai nepadidina šalies saugumo, o tik paverčia mus pirmuoju hibridinių provokacijų taikiniu.
Puikus to pavyzdys – mūsų užsienio reikalų ministro prieš kelias dienas nuskambėję pareiškimai, kuriais viešai demonstruojama, kad NATO „gali parodyti rusams“, kaip esą lengvai „prasiskverbtų pro sukurtą gynybinį skydą ir neutralizuotų svarbiausius karinius objektus Karaliaučiuje“ (nepažodinė citata).
Kam reikalingas toks diplomatijos vadovas, kurio retorika labiau primena ne interesų derinimą, o sąmoningą ugnies kurstymą ir oponento erzinimą kariniais lozungais?
Toks aklas pozavimas nelieka be atsako, ir už jį jau dabar mokame diplomatinę bei saugumo kainą. Rusijos atsakomieji kirčiai tarptautinėse arenose jau įgauna tiesioginių grasinimų formą. Štai Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Maskvos atstovas, apeliuodamas į pastarųjų dienų dronų incidentus, atvirai rėžė Latvijai ir kitoms Baltijos šalims, kad jokia narystė NATO neapsaugos jų nuo Rusijos „atsakomųjų karinių veiksmų“, jei iš mūsų teritorijų kils grėsmė.
Mūsų vieši pasisakymai tik suteikia oponentams idealią hibridinio spaudimo kortą, kuria jie sėkmingai naudojasi prieš visą regioną, stumdami mus į tiesioginės karinės konfrontacijos lauką.
Tam tikra stagnacija fronte (turiu galvoje Ukrainos), o tiksliau nesėkmės tolimajame Rusijos užnugaryje, nebūtinai Rusijoje skatina susitaikėliškas ar pralaimėjimo nuotaikas. Gal net atvirkščiai.
Baltarusijos karinis suaktyvėjimas
Šiame kontekste privalome atmerkti akis ir pamatyti objektyvią realybę kitoje sienos pusėje. Baltarusijos karinis suaktyvėjimas, bazių modernizavimas ir ginkluotės telkimas vakariniame flange vyksta ne dėl ruošiamo puolimo prieš Ukrainą, kaip tai bando pateikti pati Ukraina.
Objektyvūs žvalgybos duomenys, bent jau mano supratimu, rodo, kad Minskas ir Maskva ten rimtai ruošiasi perspektyvai – galimam tiesioginiam konfliktui su NATO. Jie kuria placdarmą, kurio epicentre, kilus mažiausiai kibirkščiai, atsidurs būtent Lietuva.
Aš nuoširdžiai didžiuojuosi mūsų Lietuvos kariuomene, mūsų šauliais ir tuo patriotiniu, pasiryžusiu gintis šalies jaunimu, kurį šiandien turime.
Jų pasiaukojimas ir valia yra neįkainojamas valstybės pamatas. Tačiau tas pats patriotizmas įpareigoja mus neturėti jokių iliuzijų ir nepasiduoti pavojingai saviapgaulei.
Valdantieji įvarė valstybę į politinę aklavietę
Mes neturime teisės jų paversti sakralinio didvyriškumo įkaitais ir pastatyti šalies prieš naujųjų, moderniųjų „Pilėnų“ perspektyvą, kur graži žūtis už Tėvynę taptų vieninteliu politikos rezultatu. Tikrasis valstybingumas reikalauja ne pasmerkti šalį sunaikinimui dėl skambių šūkių, o išsaugoti ją gyvą ir saugią.
Dabartiniai valdantieji savo vieša retorika įvarė valstybę į tokią politinę aklavietę, iš kurios saugiai išeiti nebėra kaip.
Šiandien bet koks racionalesnis žingsnis, bet koks bandymas sušvelninti toną ar net pats logiškiausias užsienio reikalų ministro pakeitimas yra tiesiog neįmanomas. Kodėl? Todėl, kad dabartinėje įtampų viršūnėje tai akimirksniu būtų perskaityta kaip akivaizdus Lietuvos silpnumas.
Oponentai Rytuose tai suprastų kaip mūsų paniką ir signalą griebtis dar radikalesnių, agresyvesnių spaudimo priemonių. Valdantieji patys savo noru atsisakė bet kokios manevro laisvės ir užrakino Lietuvą savo pačių sukurto naratyvo narve.
Tokiose kritinėse situacijose valstybės išsigelbėjimu visada tapdavo profesionali „slaptoji diplomatija“. Tai tylūs, nevieši kontaktai, leidžiantys už oficialių pareiškimų fasado tiksliai apčiuopti priešininko raudonąsias linijas ir sukurti saugos vožtuvus, kad situacija netaptų nekontroliuojama.
Deja, šiuolaikiniai mūsų užsienio politikos architektai apie šį amatą, vargu, ar išmano. Jie užaugo viešųjų ryšių ir skambių antraščių eroje, kur diplomatija suprantama tik kaip moralizavimas iš tribūnų, o ne sunkus, konfidencialus darbas užkulisiuose. Maža to, jie tiesiog paniškai bijo neoficialaus dialogo, nes tiek vidaus, tiek išorės politinėje erdvėje bet koks pragmatiškas profesionalo žingsnis tuoj pat būtų apšauktas išdavyste ar nuolaidžiavimu.
Nuo Lietuvos sprendimų globalios tektoninės plokštės nepajudės, tačiau tam tikras, kad ir labai nedidelis techninis proceso „atšildymas“ (pavyzdžiui, elementarių kanalų atstatymas pasienio ar oro erdvės incidentų valdymui) veiktų bendrąja teigiama linkme.
Kol kas pats procesas tik eskaluojasi. Jį būtina stabdyti, kad ir po truputį, nes kitaip mes tiesiogiai liksime tame degančiame epicentre. Tam irgi reikia tam tikros politinės drąsos, kurios čia, Lietuvoje, deja, pas nieką nematau ir, deja, jos artimiausiu metu nenusimato.
Viešojoje erdvėje sukurta tokia moralinio spaudimo atmosfera, kad bet koks racionalus žodis iškart įvardijamas kaip antivalstybiškas, paralyžiuojant bet kokią politinę valią veikti išmintingai.
To rezultatas – mes galime būti palikti likimo valiai pilkojoje zonoje. Labai abejotina, ar dabartinė JAV administracija, veikianti pagal pragmatišką „Amerika pirmiausia“ doktriną ir siekianti susitarimų tiek su Rusija, tiek su Kinija, skubės teptis rankas ir veltis į tiesioginį globalų konfliktą dėl hibridinio drono incidento Vilniaus prieigose.
Jei oficialus kurso keitimas yra blokuojamas pačių valdančiųjų baimės, būtina nedelsiant ieškoti neformalių būdų kurti saugumo vožtuvus, pasitelkiant dar galbūt likusius diplomatinio korpuso profesionalus arba tarptautinius tarpininkus. Priešingu atveju, mes ir toliau liksime didžiųjų geopolitinių žaidimų įkaitais, laukiančiais, kada kantrybės stygius ar atsitiktinė klaida peržengs negrįžtamą ribą.
P. S. Parašęs šį tekstą, pagalvojau, o gal kai ką kaip tik tenkina ši laukimo ir įtampos situacija? Gal jiems atrodo, jog jie labai drąsūs? Būkime drąsūs, bet ne…
