Tomas L.
Lauro lapas – viena seniausių gydomųjų žolių legendų
Lauro lapai daugeliui asocijuojasi su virtuve, tačiau jų istorija siekia kur kas giliau. Antikos gydytojai – Hipokratas, Galenas, Avicena – juos naudojo skausmui, virškinimui, kvėpavimui ir kraujotakai gerinti. O mūsų regione lauro lapų užpilai šimtmečius buvo laikomi universaliu sąnarių skausmo švelninimo būdu.
Vienas iš populiariausių receptų pirmą kartą pasirodė spaudoje dar XX a. pabaigoje. Jis buvo pristatomas kaip metodas, padedantis nuslopinti sąnarių maudimą ir palaikyti kaulų judrumą. Nors tai nėra gydymas, daugelis žmonių prisimina jį kaip veiksmingą kasdienio komforto ritualą.
Klasikinis 4 dienų lauro lapų nuoviras
Daugelyje laikraščių buvo publikuojamas paprastas receptas, kurį pateikė skaitytojai:
Nuplaukite 50 g lauro lapų ir trumpai perplaukite šaltu vandeniu.
Sudėkite juos į mažą emaliuotą puodą ir užpilkite 250 ml šalto vandens.
Ant mažos ugnies kaitinkite tol, kol vanduo sumažės maždaug per pusę.
Nukoškite nuovirą ir padalinkite į 4 lygias porcijas.
Gėrimas vartojamas taip: kasdien išgeriama po vieną porciją, bet ne vienu mauku – gurkšnojama lėtai, tarsi čiulpiant saldainį. Tokį vartojimą liaudis vadino švelnesniu skrandžiui ir geriau įsisavinamu. Kursas trunka keturias dienas, o pakartojimas siūlomas tik po metų ar net pusantrų.
Kodėl šis receptas taip išpopuliarėjo?
Liaudiškoje medicinoje lauro lapas garsėjo keliais poveikiais:
padeda atsipalaiduoti įsitempusiems sąnariams
švelniai gerina kraujotaką
skatina vandens ir druskų apykaitos balansą
palaiko virškinimą po sunkesnio maisto
turi aromatinių medžiagų, veikiančių kaip natūralūs antioksidantai
Toks derinys žmonėms suteikdavo lengvumą sąnariuose, sumažėjusį tinimą ir malonesnio judėjimo pojūtį.
Lauro lapų panaudojimas: ką kalba senosios tradicijos?
Iki modernios medicinos atsiradimo lauro lapai buvo tikras universalus augalas.
Artrito ir podagros atvejais jie buvo naudojami kaip įtrinimai – lauro aliejumi trindavo sąnarius, kad sumažintų maudimą ir rytinį sąstingį.
Inkstų ir šlapimo takų diskomfortui buvo rekomenduojamas lengvas lauro lapų nuoviras, vartojamas nedideliais kiekiais.
Žarnyno veiklos suaktyvinimui liaudis gerdavo lauro lapų arbatą visą dieną mažais gurkšneliais.
Žinoma, tai nebuvo medicininiai gydymo metodai – veikiau švelnios natūralios priemonės bendrai savijautai palaikyti.
Stipresnis receptas nuo sąnarių maudimo
Tradicijoje buvo žinomas ir aliejinis užpilas:
Susmulkinkite 30 g lauro lapų.
Užpilkite juos 1 stikline nerafinuoto aliejaus.
Laikykite šiltoje vietoje 10 dienų arba kaitinkite valandą vandens vonelėje.
Perkoškite ir gautu aliejumi įtrinkite skaudančius sąnarius.
Ši priemonė liaudyje laikyta veiksminga esant senoms traumos vietoms, raumenų įtampai ar po didesnio fizinio krūvio.
Kuo lauro lapai žavi šiandien?
Šiuolaikiniai mitybos specialistai pabrėžia, kad lauro lapuose gausu eterinių aliejų, antioksidantų ir junginių, skatinančių virškinimą bei lengvą diurezinį efektą. Tai gali padėti sumažinti skysčių kaupimąsi ir palaikyti sąnarių komfortą.
Svarbu tai, kad lauro gėrimai veikia ne kaip vaistai, o kaip papildomas ritualas – švelni savipriežiūra, ypač vertinama šaltuoju metu.
Kada lauro lapų geriau nevartoti?
Lauro lapų užpilai netinka:
nėštumo metu
esant kraujavimo rizikai
sergant glomerulonefritu
ūmaus gastrito ar skrandžio opos metu
esant alergijai laurams
Taip pat būtina atskirti paprastą valgomuosius laurus nuo vyšninio lauro – pastarasis yra nuodingas.
Kodėl šis receptas išliko daugiau nei 100 metų?
Ne dėl stebuklingo poveikio.
O todėl, kad jis:
paprastas
švelnus
natūralus
naudojamas po truputį
tinka daugeliui kaip kasdienės savijautos ritualas
Dėl to lauro lapų nuovirai vis dar minimi vos ne kiekviename sveikatos žurnale – jie tapo tradicijos dalimi, perduodama iš kartos į kartą.
