Europa gali pasikeisti neatpažįstamai: mokslininkai perspėja apie procesą, kuris atneštų visai kitokias žiemas

Kol Europa vis dažniau susiduria su karščio bangomis, mokslininkai stebi procesą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai paradoksalus.

Kuo labiau šyla planeta, tuo didesnė gali tapti rizika, kad dalyje Europos ateityje žiemos taps gerokai šaltesnės.

Priežasties reikia ieškoti ne atmosferoje virš mūsų galvų, o Atlanto vandenyne.

Ten veikia milžiniška vandenyno cirkuliacijos sistema, padedanti pernešti šilumą iš tropinių regionų į Šiaurės Atlantą.

Ji vadinama AMOC – Atlanto meridionaline apytakos cirkuliacija.

Ir būtent jos ateitis mokslininkams kelia vis daugiau klausimų.

Europa turi nematomą „šildymo sistemą“

AMOC galima įsivaizduoti kaip milžinišką vandenyno konvejerį.

Šiltas vanduo juda iš tropikų šiaurės kryptimi ir perduoda dalį sukauptos šilumos atmosferai.

Atvėsęs ir didesnio tankio vanduo grimzta gilyn, o visa sistema padeda palaikyti nuolatinę vandenyno cirkuliaciją.

Su AMOC susijusi ir Golfo srovės sistema, tačiau šių dviejų terminų nereikėtų laikyti sinonimais.

Šilumos pernaša Atlante yra viena priežasčių, kodėl didelėje Europos dalyje klimatas yra švelnesnis nei kituose pasaulio regionuose, esančiuose panašiose geografinėse platumose.

Tačiau dabar kyla klausimas – kas nutiktų, jeigu šis mechanizmas smarkiai susilpnėtų?

Paradoksas: problemą gali sukelti pats atšilimas

Čia ir prasideda iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantama klimato grandinė.

Kylant pasaulinei temperatūrai tirpsta Grenlandijos ledynai.

Į Šiaurės Atlantą patenka daugiau gėlo vandens.

Gėlas vanduo yra mažiau tankus nei sūrus, todėl didesnis jo kiekis gali paveikti procesus, padedančius palaikyti vandenyno cirkuliaciją.

Jeigu ši sistema smarkiai susilpnėtų, į šiaurinę Atlanto dalį būtų pernešama mažiau šilumos.

Tada kai kuriuose Europos regionuose globalus šiltėjimas galėtų būti iš dalies atsvertas regioninio vėsimo.

Skamba prieštaringai, tačiau klimato sistema nėra tokia paprasta, kad visuotinis atšilimas reikštų vienodą temperatūros kilimą kiekviename planetos taške.

Naujas tyrimas privertė į problemą pažvelgti dar kartą

2026 metais žurnale „Nature Climate Change“ paskelbtas tyrimas pateikė naujų duomenų apie AMOC stabilumą.

Tyrėjai nustatė, kad svarbu gali būti ne tik tai, kiek galiausiai sušils planeta.

Reikšmę gali turėti ir pats šiltėjimo greitis.

Modeliuojant lėtesnį anglies dioksido koncentracijos didėjimą, AMOC galėjo prisitaikyti ir išlikti stabilesnė net esant didesniam bendram atšilimui.

Tačiau spartesnio klimato šiltėjimo scenarijuose modeliuose cirkuliacija galėjo prarasti stabilumą esant mažesniam pasaulinės temperatūros padidėjimui.

Tai svarbi detalė.

Ji rodo, kad klimato sistemoje reikšmę gali turėti ne tik galutinis taškas, bet ir tai, kaip greitai iki jo nueinama.

Ar tikrai Europa gali „virsti Sibiru“?

Ne taip paprastai.

Skambi frazė apie „Sibirą Europoje“ gerai patraukia dėmesį, tačiau mokslinės prognozės yra kur kas sudėtingesnės.

AMOC susilpnėjimas ar net visiškas žlugimas nereikštų, kad vieną žiemą europiečiai atsibustų visiškai kitame klimate.

Pokyčiai vyktų per ilgesnį laikotarpį.

Be to, tuo pat metu toliau veiktų žmogaus sukelto pasaulinio atšilimo poveikis.

Todėl mokslininkams tenka vertinti dvi priešingas jėgas: pasaulinį temperatūros kilimą ir galimą regioninį vėsinantį AMOC susilpnėjimo poveikį.

Net mokslininkai dar negali tiksliai pasakyti, kuris efektas nugalėtų

2026 metais Europos geomokslų sąjungos konferencijoje pristatytas darbas iškėlė būtent šį klausimą.

Mokslininkai nagrinėjo, ar susilpnėjus AMOC Europa iš tikrųjų galėtų atvėsti net ir toliau šylant visai planetai.

Atsakymas kol kas nėra paprastas.

Esami tyrimai nepateikia vieno universalaus scenarijaus, pagal kurį būtų galima pasakyti, kokia tiksliai būtų Europos temperatūra amžiaus pabaigoje.

Rezultatas priklauso nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, AMOC pokyčių masto ir daugybės kitų klimato sistemos procesų.

Tačiau pasekmės būtų daug platesnės nei šaltesnė žiema

Temperatūra – tik viena istorijos dalis.

Ryškus AMOC susilpnėjimas galėtų pakeisti kritulių pasiskirstymą.

Keistųsi atmosferos cirkuliacija ir audrų pobūdis.

Poveikį galėtų pajusti žemės ūkis.

Pokyčiai paliestų jūrų ekosistemas.

Kai kuriuose regionuose pasikeistų sezonų pobūdis, o Šiaurės Atlanto klimatas galėtų atrodyti gerokai kitaip nei šiandien.

Todėl mokslininkai AMOC vertina kaip vieną svarbių pasaulinės klimato sistemos elementų.

Didžiausias klausimas – kada?

Čia prasideda didžiausias neapibrėžtumas.

Pastaraisiais metais pasirodė tyrimų, bandžiusių apskaičiuoti galimą AMOC kritinio lūžio laiką.

Vienas daug dėmesio sulaukęs ankstesnis darbas pateikė 2037–2109 metų intervalą.

Tačiau 2026 metais paskelbta išsami šio metodo analizė perspėjo, kad iš istorinių duomenų patikimai nustatyti konkretaus AMOC žlugimo laiko negalima.

Rezultatai labai priklauso nuo naudojamų duomenų, modelių ir statistinių prielaidų.

Todėl teiginiai, kad mokslininkai jau „žino metus“, kada sustos AMOC, būtų klaidinantys.

Nežino.

Vis dėlto signalas ignoruoti problemos neleidžia

Neapibrėžtumas nereiškia, kad grėsmės nėra.

Naujausi moksliniai darbai rodo, kad AMOC stabilumas yra svarbi klimato tyrimų sritis ir kad spartūs klimato pokyčiai gali kelti papildomą riziką.

Mokslininkams ypač svarbu geriau suprasti, kur yra galimas kritinis taškas ir kokius signalus būtų galima pastebėti prieš jį pasiekiant.

Todėl Šiaurės Atlanto stebėjimas tampa vis svarbesnis.

Ir štai didžiausias paradoksas

Europa šiandien ruošiasi vis dažnesnėms karščio bangoms.

Tačiau tas pats pasaulinis atšilimas keičia vandenynus, tirpdo Grenlandijos ledą ir gali paveikti sistemą, kuri šimtmečius padėjo šildyti Europos klimatą.

Tai nereiškia, kad Lietuvoje po kelių metų prasidės Sibiro žiemos.

Tačiau tai reiškia, kad klimato kaita gali būti daug sudėtingesnė nei paprastas termometro stulpelio kilimas.

Jeigu AMOC smarkiai susilpnėtų, pasekmes galėtų pajusti visa Europa – nuo žiemos temperatūros ir kritulių iki žemės ūkio bei ekonomikos.

Todėl tikroji šios istorijos žinia nėra „Europa netrukus virs Sibiru“.

Ji kur kas rimtesnė: mokslininkai vis dar bando suprasti, kaip arti esame prie pokyčio, kuris galėtų iš esmės pakeisti mums pažįstamą Europos klimatą.